Anne Hutchinson (1591 m. liepos 20 d. – 1643 m. rugpjūtis arba rugsėjis) buvo puritonų Naujosios Anglijos religinė atsiskyrėlė, tapusi viena žymiausių ankstyvųjų kolonijinių disidentų. Gimė kaip Anne Marbury Alforde Linkolnšyre, Anglijoje. Jos tėvai buvo Francis Marbury ir Bridget Dryden; tėvas, būdamas dvasininkas, suteikė Anne daugiau namų mokslų nei daugumai to meto mergaičių, todėl ji pasižymėjo išlavintu intelektu ir gabumais skaityti, atsiminti ir vesti diskusijas.

Imigracija ir šeima

Anne ištekėjo už Viljamo Hutchinsono (William Hutchinson). Ji, jos vyras ir vaikai 1634 m. emigravo iš Anglijos į Masačusetso įlankos koloniją, kaip ir daugelis puritonų ieškančių religinės laisvės ir naujų galimybių. Įsikūrusi kolonijoje ji pradėjo savo namuose rengti kassavaitinius susirinkimus, kuriuose aptardavo pamokslus ir teologiją. Šie susirinkimai greitai pritraukė tiek moterų, tiek vyrų ir tapo svarbiu jos mokymų platinimo centru.

Religinės pažiūros ir ginčas

Hutchinson religinės pažiūros išsiskyrė iš daugumos puritonų kolonistų. Vietiniai kaimynai akcentavo tikėjimą, kad geri darbai ir moralus elgesys yra svarbūs išganymui. Hutchinson, remdamasi Biblija ir savo patirtimi, laikė, kad išganymui esminis yra tikėjimas, tai yra doktrina, žinoma kaip Sola fide). Ji taip pat teigė, kad Dievas gali tiesiogiai apsireikšti tikinčiajam be tradicinių dvasininkų tarpininkavimo, ir ragino akcentuoti „malonės sandorą“ (covenant of grace) prieš „darbo sandorą“ (covenant of works). Jos mokymai susilaukė tiek palaikymo, tiek priešiškumo – juos rėmė kai kurie krypčių šalininkai, o bendruomenės vadovybė laikė Hutchinson grėsme.

Teismas ir ištremimas

1637 m. Hutchinson buvo apkaltinta eretinių pažiūrų sklaida. Ši byla tapo žinoma kaip Antinomian Controversy (antinomizmo ginčas) – vienas svarbiausių religinės įtampos epizodų ankstyvojoje Naujojoje Anglijoje istorijoje. Teisme Masačusetso lyderiai, tarp jų ir gubernatoriaus kalbos įrašus palikęs John Winthrop, kritikavo jos mokymus ir teiginius apie tiesioginius Dievo apsireiškimus. Po ilgo proceso ji buvo pripažinta kalta dėl erezijos ir jai buvo liepta palikti koloniją. Teismas akcentavo baimę dėl religinės ir socialinės tvarkos sutrikdymo – moters, kuri viešai mokė vyrų ir kritikavo kunigus, vaidmuo ypač stipriai kėlė pasipiktinimą to meto vadovų tarpe.

Perėjimas į Rodo salą ir vėlesnis gyvenimas

Iš pradžių Hutchinson su šeima persikėlė į Rodo salą, kur buvo didesnė religinės tolerancijos erdvė, sukurta tokių veikėjų kaip Roger Williams. 1638 m. Anne ir jos pasekėjai padėjo prisidėti prie Portsmouth bendruomenės kūrimo. Po vyro mirties 1642 m. ji persikėlė į teritorijas netoli dabartinės Pelhamo įlankos Long Island Sound, tuomet priklausiusios Olandijos kolonijai (Niu-Amsterdamo apylinkės).

Mirtis ir pasekmės

1643 m. Hutchinson žuvo per vietinių indėnų užpuolimą, vykusį Kieft’o karo su vietinėmis gentimis metu. Žuvo ir dalis jos šeimos narių bei tarnų; kai kurie istorikai pažymi, kad iš jos daugialypės šeimos nedaug liko gyvų. Kai kurie Masačusetso įlankos kolonijos gyventojai jos žūtį aiškino kaip dieviškojo teismo įrodymą, o kiti – kaip tragišką konfliktų pasekmę.

Paveldo reikšmė

Anne Hutchinson paliko sudėtingą ir daugiasluoksnį paveldą. Jos byla ir ištremimas atskleidė to meto kolonijų įtampos tarp religinės ortodoksijos ir individualios sąžinės laisvės. Ji yra minima tiek kaip grėsminga disidentė, tiek kaip ankstyvoji religijos laisvės ir moterų balso atstovė Naujojoje Anglijoje. Istorikai interpretavo jos veiklą įvairiai: John Winthrop ir kitų oponentų užrašai pabrėžia jos keltą chaosą, tuo metu kai vėlesni tyrinėtojai akcentuoja jos teologinį nuoseklumą, retorinius gabumus ir indėlį į platesnius religijos bei lyčių vaidmenų debatus kolonyje.

Hutchinson atminimas išliko literatūroje, moksliniuose tyrimuose ir viešojoje atmintyje kaip vienas iš pagrindinių pavyzdžių, rodantys, kaip ankstyvosios anglų kolonijos tvarkėsi su religinėmis ir socialinėmis disidentėmis bei kokią įtaką tokios bylos turėjo tolimesnei Amerikos istorijai.