James Hoyt Wilhelm (1922 m. liepos 26 d. - 2002 m. rugpjūčio 23 d.), pravarde "Old Sarge", buvo amerikiečių aukščiausiosios beisbolo lygos beisbolininkas. Vilhelmas per savo ilgametę karjerą žaidė Niujorko "Giants", Sent Luiso "Cardinals", Klivlendo"Indians", Baltimorės "Orioles", Čikagos "White Sox", Kalifornijos "Angels", Atlantos "Braves", Čikagos "Cubs" ir Los Andželo "Dodgers" komandose. Jis rungtyniavo 1952–1972 m. ir yra žinomas kaip pirmasis pagalbinis metikas, patekęs į Beisbolo šlovės muziejų.
Karjera ir svarbiausi pasiekimai
Vilhelmas į Aukščiausiąją lygą debiutavo vėlai — 1952 m., jau po tarnybos Antrojo pasaulinio karo metu. Karinės patirties ir brandos dėka jis gavo pravardę "Old Sarge". Nors kartais žaisdavo kaip pradedantis metikas, daugiausia jis buvo naudojamas kaip atsarginis (reliever) ir tapo vienu iš pirmųjų specializuotų pagalbinių metikų, kurių vaidmuo komandoje tapo itin svarbus.
Per savo karjerą Vilhelmas iškovojo 124 pergales — skaičius, kuris tarp pagalbinių metikų išlieka reikšmingas. Jis taip pat buvo pirmasis metikas, kuriam pavyko pasiekti 200 išsaugojimų (saves) ir sužaisti daugiau nei 1 000 rungtynių, o tai įrodė jo ištvermę ir patikimumą ilgame laikotarpyje. Jo karjera tęsėsi beveik iki 50 metų, o tokia trukmė yra reta profesionaliame beisbole.
Metimo stilius ir išskirtinumas
Vilhelmas buvo žinomas savo knoklbole (knuckleball) metimu — specialiu, mažai sukti kamuoliuką reikalaujančiu metimu, kuris skrenda nenuspėjamai ir apsunkina pagavimo užduotį varžovų mušikams. Būtent knoklbole padėjo jam išlaikyti ilgą ir sėkmingą karjerą: šis metimas mažiau apkrauna ranką nei kai kurie kiti technikos būdai, todėl jis galėjo dažnai pasirodyti rungtynėse ir ilgam išsaugoti konkurencingą lygį.
Po karjeros ir palikimas
Po aktyvios žaidėjo karjeros Vilhelmas daugelį metų dirbo treneriu — tarp komandų, kurioms jis treniravo žaidėjus, buvo Niujorko "Yankees" ir Atlantos "Braves". Jis ilgai gyveno Sarasotoje, Floridos valstijoje, kur išlaikė ryšius su beisbolo bendruomene ir buvo gerbiamas už savo indėlį į pagalbinių metikų taktiką ir statutas kaip protas-mentorius jaunesniems žaidėjams.
1985 m. Vilhelmas buvo išrinktas į Beisbolo šlovės muziejų, tapdamas pirmuoju ten patekusiu pagalbiniu metiku — tai ženkliai pakeitė supratimą apie relieverių svarbą ir įtvirtino jo vietą beisbolo istorijoje. Jis paliko palikimą kaip vienas iš įtakingiausių knoklbole metikų ir pavyzdys, kaip specializuotas vaidmuo gali turėti ilgalaikį poveikį komandai.
Asmeninis gyvenimas ir mirtis
Vilhelmas ilgą laiką gyveno Sarasotoje, Floridoje. 2002 m. rugpjūčio 23 d. jis mirė slaugos namuose nuo širdies nepakankamumo. Jo mirtis buvo pripažinta nuostoliu beisbolo bendruomenei, o jo indėlis į sporto istoriją išlieka vertinamas ir prisimenamas tiek pagalbinių metikų, tiek platesnės beisbolo bendruomenės.
