Inti Cusi Huallpa Huáscar, arba "Džiaugsmo saulė", gyveno 1503-1532 m. ir buvo inkų imperijos imperatorius 1527–1532 m. Po tėvo Huayna Capac ir vyresnio brolio Ninan Cuyochi mirties — abu jie mirė nuo raupų kovodami netoli Kito — imperija pateko į dinastinę krizę. Šios epidemijos ir valdžios vakuumas ženkliai susilpnino centrines institucijas ir prisidėjo prie tolimesnių konfliktų.
Valdymo pradžia ir sosto ginčas
Mirus tėvui ir vyresniajam broliui, imperiją pasidalijo du likę gyvi broliai — Huáscar ir Atahualpa. Huáscarui atiteko pietinė dalis su sostine Kusko, o Atahualpai — šiaurinė dalis, įskaitant Kito. Iš pradžių porą metų abu broliai valdė be didesnių problemų, tačiau greitai kilo nesutarimų dėl legitimacijos ir priesaikos: Huáscaras reikalavo, kad Atahualpa jam prisiektų kaip vieninteliam sosto įpėdiniui, o Atahualpa tai atmetė.
Pilietinis karas
Atsisakius priesaikos prasidėjo pilietinis karas. Atahualpos vadai sugebėjo sutelkti dideles pajėgas — pagal kai kuriuos ispanų kronikininkus Atahualpa rėmėjai telkė apie 100 000 vyrų, o Huáscarą palaikė apie 60 000. Reikia pažymėti, kad šie skaičiai gali būti kronikų perdėti, tačiau jie atspindi, kad inkų koviniai sambūriai galėjo būti labai gausūs. Atahualpos generolai (pvz., Quizquiz) vedė sąjungininkus į lemiamas kautynes ir galiausiai Atahualpai pavyko įgyti pranašumą.
Kariniai susirėmimai, kuriais vadovavo abi pusės, baigėsi tuo, kad Huáscaras buvo suimtas ir atsidūrė įkaišiotas — tai praktiškai užbaigė pilietinį karą, suteikdama Atahualpai kontrolę visoje imperijoje prieš ispanų atvykimą.
Francisco Pizarro ir pasekmės
Tačiau Atahualpos pergalė buvo trumpalaikė: netrukus į Peru regioną atvyko Francisco Pizarro. Pilietinis karas ir epidemijos, ypač raupai, gerokai silpnino inkų valstybės gebėjimą vieningai atsispirti išorinei grėsmei. Dėl vidaus susiskaldymo ir demografinio smūgio Pizarro ir jo palydovai sugebėjo pasinaudoti situacija — pagauti Atahualpą ir taip dar labiau supriešinti bei susilpninti inkų vadovybę. Dėl to ispanams pavyko greitai išplėsti savo kontrolę over Anduose po 1532 m.
Istorinė reikšmė
- Huáscaro ir Atahualpos konfliktas parodo, kaip ligos ir dinastinės negandos gali destabilizuoti imperiją.
- Pilietinis karas sumažino inkų gebėjimą susitelkti prieš invaziją ir taip tapo lemiamu veiksniu ispanų sėkmei Pietų Amerikoje.
- Nors kai kurie konkretūs duomenys (pvz., armijų dydis) gali būti perteikti kronikose, bendras vaizdas — susilpnėjusi, susiskaldžiusi imperija — atitinka plačiai priimtas istorines interpretacijas.
Huáscaro asmenybė ir jo vaidmuo imperijos žlugime tebėra aptariami istorikų: jis liko svarbiu simboliu to, kaip vidaus konfliktai ir išorinės grėsmės gali kartu lemti didžių civilizacijų pokyčius.
