Hiacintinė ara (Anodorhynchus hyacinthinus) - papūga, natūraliai paplitusi centrinėje ir rytinėje Pietų Amerikoje (dalis populiacijų Brazilijos Pantanalo, Cerrado ir kai kuriose Bolivijos bei Paragvajaus dalyse).

Išvaizda ir dydis

Hiacintinė ara yra didžiausia skraidanti papūga pasaulyje. Kūno ilgis nuo galvos viršūnės iki ilgos smailėjančios uodegos galiuko siekia apie 100 cm. Plunksnos tamsiai mėlynos, su ryškiai geltonu žiedu aplink akis ir geltonu kampu virš snapo. Dėl šių proporcijų ir spalvų ji yra lengvai atpažįstama. Tai didžiausia makaka ir didžiausia skraidančių papūgų rūšis.

Buveinė ir elgesys

Hiacintinės aras gyvena atvirose palmių ir miškingose pievų teritorijose, atogrąžų ir atogrąžų-vidutinio klimato miškų pakraščiuose. Jos juda didelėmis teritorijomis ieškodamos subrendusio maisto: dažnai skrenda poromis arba mažomis šeimos grupėmis, o nakvoja sutelktose poilsio vietose (roosts), kur susirenka didesnės grupės.

Mityba

Jos pagrindinį racioną sudaro vaisiai, riešutai, nektaras ir įvairių rūšių sėklos. Hiacintinės aras ypač mėgsta vietinių palmių riešutus (pvz., acuri, bocaiuva, kartais ir babassu). Jos turi didelius, galingus snapus, kuriais lukštija kietus riešutus ir sėklas; jų liežuvis yra tvirtas ir dalį darbo palengvina. Kai kurie palmių riešutai yra tokie kieti, kad prireikia mechaninio ar chemijos poveikio — vietomis dalis tokių sėklų tampa prieinamos tik po to, kai praeina per galvijų ar kitų žinduolių virškinimo sistemą.

Dauginimasis ir gyvenimo ciklas

Hiacintinės aras daugintis reikia didelių, senų medžių, kuriuose yra ertmių lizdavimui. Įprasta lizdo vieta – didelės ertmės manduvi (Sterculia apetala) ir panašių medžių kamienuose. Poros dažniausiai yra monogamiškos ir rūpinasi jaunikliais ilgesnį laiką: kiaušinių būna dažniausiai 1–2, inkubacija trunka apie mėnesį, o jaunikliai išskrenda po kelių mėnesių ir dar ilgai priklauso nuo tėvų. Hiacintinės aras gali gyventi keliasdešimt metų — laukinėje gamtoje dažnai 30–50 metų, o nelaisvėje dar ilgiau.

Santykiai su kitomis rūšimis

Šios papūgos yra susijusios su tam tikrų medžių, ypač manduvi (Sterculia apetala), buvimu kraštovaizdyje: manduvi suteikia reikiamas ertmes lizdavimui. Tuo pačiu metu sėklų platinime dalyvauja įvairūs rūšys — pavyzdžiui, tukanai, kurie platina manduvi medžio sėklas. Tuksanai prisideda prie tokių medžių paplitimo (pagal kai kuriuos stebėjimus jie išbarsto daugumą sėklų), tačiau jie taip pat gali naikinti aros kiaušinius – tai iliustruoja sudėtingus sąveikos tinklus, kuriuose viena rūšis gali būti tiek naudingumo, tiek grėsmės šaltinis.

Grėsmės

Pagrindinės hiacintinių arų grėsmės:

  • Buveinių nykimas ir fragmentacija dėl žemės ūkio plėtros, gyvulininkystės, ir miškų kirtimo — ypač senų medžių su ertmėmis naikinimas;
  • Nelegalus gaudymas ir prekyba kaip naminiais gyvūnais — jaunos aras dažnai gaudomos ir eksportuojamos į papūgų prekybą;
  • Persekiojimas dėl plunksnų ir vietinių konfliktų su žmonėmis — plunksnomis (žr. plunksnomis) ir kiti žmogiški veiksmai smarkiai mažina populiaciją;
  • Netiesioginis poveikis – kai tam tikri ekosistemos pokyčiai sumažina reikiamų medžių arba maisto išteklių prieinamumą.

Apsauga ir išsaugojimo priemonės

Dėl didelio nykimo pavojaus hiacintinė ara įtraukta į tarptautines apsaugos priemones: ji yra minėta Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos Raudonojoje knygoje ir priskiriama nykstančių rūšių kategorijai (IUCN statusas — pažeidžiama/susilpnėjusi, priklausomai nuo naujausių įvertinimų). Ji taip pat yra įtraukta į Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos (CITES) I priedą, kas uždraudžia arba smarkiai riboja komercinę prekybą laukinėje gamtoje sugautais egzemplioriais.

Praktinės apsaugos priemonės apima: ūkio plėtros ir medžių kirtimo reguliavimą, apsauginių teritorijų steigimą, lizdų ir senų medžių apsaugą, biologinės įvairovės išsaugojimo programas, nelaisvės veisimą kaip atsarginį populiacijos šaltinį, reabilitacijos ir paleidimo projektus bei bendruomenių švietimą. Atvirosios lizdų dėžių programos ir vietinių bendruomenių įtraukimas į apsaugos veiklas yra tarp sėkmingų praktinių priemonių, mažinančių nelegalią prekybą ir skatinančių ilgalaikį medžių išsaugojimą.

Išvada: hiacintinė ara yra ikoniška, bet labai pažeidžiama rūšis — jos išlikimas laukinėje gamtoje priklauso tiek nuo buveinių išsaugojimo, tiek nuo žmogaus veiklos reguliavimo, kovos su nelegalia prekyba ir nuo tarprūšių ekologinių ryšių (pvz., medžių, kuriuose aros gali įsikurti) išsaugojimo.

Tačiau iki šiol pagrindinė jos problemų priežastis yra žmonės. Nelegali prekyba madingomis plunksnomis, prekyba naminiais gyvūnais ir buveinių naikinimas labai sumažino jų skaičių.