Airijos parlamentinė partija – nacionalistinė Airijos politinė partija, susikūrusi siekiui gauti platesnę vidaus savivaldą vietoje tiesioginio valdžios centro Londone. Partiją XIX a. inicijavo ir viešai garsino Isaacas Butt (jis įkūrė Home Government Association, vėliau Home Rule League), o jos vardo ir organizacijos forma keitėsi priklausomai nuo laikotarpio ir lyderių. Žymiausias jos lyderis buvo Čarlzas Stiuartas Parnelis (Charles Stewart Parnell), kuris 1880–ųjų pradžioje suformavo griežtesnę parlamentarizmo discipliną ir sujungė parlamentarinius veiksmus su masinėmis žemės reformų kampanijomis.
Veikla, žemės klausimas ir skilimas
Partija aktyviai dalyvavo kovose dėl žemės reformų – glaudžiai bendradarbiavo su Land League judėjimu (įkurtu tarp kitų Michael Davitt iniciatyva), kuris skatino nuomininkų teises ir mažino žemės nuomos našta. Parnello vadovavimo metu partija tapo efektyvia blokine frakcija Jungtinės Karalystės Parlamente, naudodama boikotą ir vieningą balsavimą kaip spaudimo priemones. Tačiau 1890 m. Parnellą ištikęs asmeninis skandalas (t. y. ryšiai su Katherine O'Shea) sukėlė gilų skilimą tarp Parnellitų ir anti‑Parnellitų – tai smarkiai susilpnino partijos vienybę ir politinį svorį.
Home Rule (vidaus savivaldos) įstatymų projektai ir padariniai
1886 m. partija padėjo įtikinti Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Williamą Gladstone'ą pristatyti pirmąjį Home Rule įstatymo projektą. Pagal šį ir vėlesnius projektus Airija neturėjo visiškai pasitraukti iš Jungtinės Karalystės, tačiau turėjo įgyti plačią vidaus savivaldą: nebebūtų valdoma kaip tradicinė kolonija, o turėtų savo parlamentą arba kitą savivaldos instituciją vietoje vien vien tik atstovų britų parlamente. 1886 m. projektas žlugo Parlamentuose ir nebuvo priimtas.
Vėliau buvo keli nauji Home Rule projektai. Antroji banga (1893 m.) priėmė projektą Bendruomenių Rūmuose, tačiau jį vetavo Lordsas. Daugiausia dėmesio sulaukė trečiasis didelis bandymas 1912–1914 m. – 1914 m. Home Rule Act buvo priimtas, bet dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo jo įgyvendinimas buvo atidėtas. Tuo pačiu metu Airijoje ėmė ryškėti prieštaravimai: ulsteriečiai protestavo prieš galimą valdymą iš Dublino ir reikalavo išimčių.
1919–1921 m. vykusi Airijos nepriklausomybės kova (kartais vadinama sukilimu ar Nepriklausomybės karu) ir politiniai pasikeitimai leido priartėti prie galutinio sprendimo. 1920 m. priimtas Government of Ireland Act sukūrė dvi administracines sritis ir faktiškai įtvirtino salos padalijimą: šešiose Ulsterio grafystėse buvo įsteigta Šiaurės Airijos autonomija, o likusi salos dalis turėjo kitą statusą, kuris greitai tapo sudėtingas dėl vykstančių derybų. 1921 m. pasirašytas Anglo‑Airijos susitarimas (Anglo‑Irish Treaty) lėmė Irish Free State (Airijos laisvoji valstybė) įkūrimą 1922 m., kurią sudarė didžioji salos dalis.
Politinis kraštovaizdis po Pirmojo pasaulinio karo ir Nepriklausomybės kovų labai pasikeitė: Airijos parlamentinė partija prarado lyderystę ir vietą kaip pagrindinė nacionalistinė jėga — 1918 m. rinkimuose ją nuvertė greitai auganti Sinn Féin, kuri nepripažino Londono valdžios ir skelbė nepriklausomą Parlamento formą (Dáil Éireann). Taigi Home Rule idėja iš dalies realizuota per devolution tipus ir politinius kompromisus, bet ji nebuvo įgyvendinta taip, kaip pradžioje tikėjosi XIX a. nacionalistai.
Trumpai apibendrinant: Airijos parlamentinė partija buvo svarbiausias XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tarpininkas siekiant vidaus savivaldos, ji prisidėjo prie kelių Home Rule siūlymų, bet vidaus ir tarptautiniai įvykiai (skilimai, karai, nepriklausomybės kova) nulemia galutinį salos padalijimą ir politinių jėgų permainas.