Isslerio orkestras tikriausiai buvo pirmoji ansamblių grupė, išgarsėjusi dėl fonografinių įrašų ir tapusi vienu iš komercinės garso įrašų pionierių.

1888 m. (ar netrukus prieš tai) muzikos mokytojas ir pianistas Edwardas Issleris (g. 1855, mirties data nežinoma) įkūrė keturių asmenų grupę, skirtą groti populiariąją muziką tuo metu naujajai įrašų technologijai. Pagrindiniai instrumentai buvo fortepijonas, kornetas, fleita ir smuikas. Pirmieji įrašai padaryti 1888 m. Edisonui – fonografo, pirmojo prietaiso, galinčio įrašyti ir atkurti garsą, išradėjui Thomasui Alvai Edisonui.

Įrašų procesas ir repertuaras

Isslerio orkestrui teko dirbti su ankstyvosiomis cilindrinėmis įrašų technologijomis: garsas buvo įrašomas tiesiogiai ant vaškinio cilindro, be galimybės vėliau montuoti ar redaguoti. Tokie įrašai buvo trumpi ir techniškai riboti (ankstyvieji cilindrai leido įrašyti tik kelias minutes), todėl repertuaras dažniausiai buvo trumpi populiarūs kūriniai — šokiai, paradinės maršų aranžuotės, to meto populiarios dainos ir trumpesni klasikinių kūrinių fragmentai, pritaikyti groti mažam ansambliui.

Plėtra, konkurencija ir nuosmukis

Netrukus orkestrui buvo pridedami ir kiti instrumentai, įskaitant tromboną ir klarnetą, kad skambesys būtų pilnesnis ir įrašai patrauklesni pirkėjams. Dalis jų įrašų buvo leidžiami per kompaniją United States Phonograph Co. iš Niujarko (Niu Džersis), kuri labiausiai naudojosi Isslerio ansambliu. Po to, kai kompanijos, kuriai Issleris įrašinėjo daugiausiai įrašų (United States Phonograph Co. iš Niuarko, Niu Džersio valstijoje), klientė ("Columbia") įkūrė nuosavą studijinį orkestrą ir pradėjo rimčiau konkuruoti įrašų rinkoje, Isslerio grupė palaipsniui prarado rinkos dalį. Paskutiniai dokumentuoti jų įrašai datuojami apie 1900 m., nors yra teiginių, kad ansamblis galėjo koncertuoti iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios.

Grupės sudėtis ir vaidmuo

Keturi pagrindiniai grupės nariai:

  • Edwardas Issleris – pianistas ir grupės vadovas;
  • kornetistas (solinis ir melodijų vedėjas);
  • fleitos grojėjas (aritmija, pučiamųjų partijos);
  • smuikininkas (melodijų papildymas ir styginių partijos).

Daugelio ankstyvųjų fonografinių ansamblių narių vardai ne visada tiksliai užfiksuoti komercinėse etiketėse ar leidiniuose, todėl kataloguose kartais matome tik ansamblio pavadinimą be pilnų muzikantų vardų.

Paveldas

Isslerio orkestras laikomas vienu iš svarbių žingsnių komercinių garso įrašų istorijoje: jie parodė, kad muzika gali būti ne tik scenoje patiriama patirtis, bet ir masiškai platinama prekė. Kai kurie jų įrašai išliko vaškinėse cilindrų kopijose ir vėliau buvo skaitmenizuoti — ši medžiaga yra svarbi tyrinėjant ankstyvąją garso technologiją, atlikimo praktiką ir populiariosios muzikos repertuarą XIX a. pabaigoje.

Nors Isslerio orkestras galiausiai prarado reikšmę sparčiai besivystančioje ir konkurencingoje įrašų pramonėje, jo indėlis į tai, kaip ir kokia forma muzika buvo įrašoma bei platinama, išlieka istoriniu reikšmingumu.