Keinso ekonomika: kas yra keinsizmas ir kaip veikia paklausos politika
Sužinokite, kas yra keinsizmas ir kaip paklausos politika gelbsti ekonomiką — istorija, argumentai ir praktiniai sprendimai.
Keinso ekonomika (dar vadinama keinsizmu) apibūdina Johno Maynardo Keyneso ekonomikos teorijas. Savo idėjas Keinsas išdėstė knygoje "Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija", išleistoje 1936 m., kurioje jis aiškino, kodėl rinkos ekonomika kartais sukelia ilgalaikį nedarbą ir mažiausią gamybą, nors turėtų efektyviai paskirstyti išteklius.
Pagrindinės idėjos
Keinsizmas pabrėžia bendrai suvokiamą ekonominės veiklos dalyką – agregatinę paklausą (visų vartotojų, įmonių ir vyriausybės išlaidų suma). Jei paklausa yra per maža, gamyba ir užimtumas krenta, net jei ekonomika techniškai gali pagaminti daugiau prekių ir paslaugų. Keinsas teigė, kad:
- Paklausa lemia užimtumą: jeigu žmonės ir įmonės neišleidžia pakankamai, ekonomika susitraukia ir atsiranda nedarbas.
- Taupymas gali sumažinti paklausą: kai žmonės taupo ir nesuvartoja, sumažėja bendros išlaidos, o tai silpnina ekonomiką.
- Vyriausybės vaidmuo: valdžia turėtų dengti trūkstamą paklausą per viešąsias išlaidas arba mokesčių politiką, ypač krizėse.
- Multiplikatoriaus efektas: vyriausybės išlaidos sukuria papildomą paklausą – pinigai, skirti darbo vietų kūrimui ar infrastruktūrai, virsta atlyginimais ir tolimesnėmis vartojimo bei investicijų sąnaudomis.
Kaip veikia paklausos politika (fiskalinė politika)
Keinsas rekomendavo, kad, esant nuosmukiui, vyriausybė didintų išlaidas arba mažintų mokesčius, kad padidintų bendrą paklausą. Tai gali vykti per:
- viešųjų darbų programas ir infrastruktūros projektus (tiesioginės išlaidos),
- laikinį mokesčių mažinimą arba lengvatas, kurios suteikia namų ūkiams daugiau disponuojamų pajamų,
- socialines išmokas ir nedarbo draudimą – tai vadinamieji automatiniai stabilizatoriai, kurie veikia be naujų įstatymų priėmimo.
Tokiu būdu žmonės įgyja pajamas ir vėl pradeda leisti pinigus, o tai skatina įmones atnaujinti gamybą ir samdyti darbuotojus. Vyriausybė gali pasiskolinti pinigų, kad finansuotų laikiną skatinimą – Keynesas pabrėžė, kad deficitai krizės metu gali būti priimtini, jei jie sugrąžina ekonomiką į pilną užimtumą.
Monetarinė politika ir kiti Keyneso pastebėjimai
Nors pagrindinis dėmesys skiriamas fiskalinei politikai, Keinsas taip pat pripažino pinigų politikos (centrinių bankų palūkanų normų ir pinigų pasiūlos) svarbą. Jis aprašė tokias sąvokas kaip likvidumo spąstai (kai palūkanų normos jau žemos, o pinigų pasiūlos didinimas nebepadidina paskatų skolintis ir investuoti) ir animal spirits (emocinis verslo pasitikėjimas, lemiantis investicijų sprendimus).
Kritika ir alternatyvos
Keinsizmo kritikų nuomonės apima šiuos argumentus:
- „Crowding out“ (išstumimo) teorija: kritikai, įskaitant konservatorius, libertarus ir austrų ekonomistus, teigia, kad valstybės skolinimasis didina palūkanų normas ir atima lėšas iš privačiojo sektoriaus, taip slopindamas investicijas ir ilgainiui mažindamas efektyvumą.
- Infliacijos rizika: pernelyg didelis ir ilgalaikis valstybės skatinimas gali sukelti infliaciją, ypač jei ekonomika jau arti savo gamybos potencialo.
- Viešųjų išlaidų efektyvumas: dalis kritikų pabrėžia, kad vyriausybės išlaidos gali būti neefektyvios arba blogai nukreiptos, sukelti biurokratiją ir moral hazard (pvz., bankų gelbėjimai gali skatinti rizikingą elgesį).
- Ilgalaikės pasekmės: aukšti viešieji skolos lygiai gali apsunkinti fiskalinį manevringą ateityje.
Istorija: populiarumas ir kritiniai momentai
Keinsizmo idėjos tapo labai įtakingos po Didžiosios depresijos, kai įprasti rinkos mechanizmai nebeužtikrino užimtumo. Po Antrojo pasaulinio karo daugelyje šalių buvo diegiama aktyvi fiskalinė politika bei socialinės apsaugos sistemos: tai vadinama posvyrio į keinsizmą. Tačiau XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje keinsistinė ekonomika tapo mažiau populiari, nes infliacija buvo didelė, o nedarbas - didelis. Tai lėmė kritikų ir naujų teorijų (pvz., monetarizmo, pasiūlos pusės idėjų) iškilimą ir stagflacijos supratimą — situaciją, kai vienu metu vyksta aukšta infliacija ir didelis nedarbas.
Kai 2007 m. įvyko didelis nuosmukis, keinsistinė ekonomika tapo populiaresnė. Viso pasaulio lyderiai (įskaitant Baracką Obamą) kūrė ekonomikos skatinimo paketus, kurie leido jų vyriausybėms išleisti daug pinigų darbo vietoms kurti. Konservatoriai ir libertarai sakytų, kad ekonomikos skatinimo paketas atlygina už blogą elgesį, dėl kurio kilo nuosmukis. Juo didiesiems bankams sakoma, kad jie gali elgtis netinkamai, o vyriausybė įsikiš ir ištrauks juos iš bėdų.
Šiuolaikinės variacijos ir praktika
Per pastaruosius dešimtmečius keinsizmas vystėsi: atsirado „naujasis keinsizmas“ (New Keynesian economics), kuris suteikė Keyneso idėjoms mikroekonominių pagrindų, paaiškindamas, kaip kainų ir atlyginimų nelankstumas bei rinkos trūkumai sukelia ilgalaikes svyravimus. Be to, daugelyje šalių šiuolaikiniai politiniai sprendimai derina fiskalinę ir monetarinę politiką, taip pat taiko automatinius stabilizatorius (pvz., progresinius mokesčius, nedarbo išmokas), kad krizės metu būtų mažinamas nuosmukio poveikis.
Išvados
Keinsizmo esmė — pripažinti, jog rinkos nevisada savaime grąžina ekonomiką į pilną užimtumą ir kad vyriausybės išlaidos gali būti reikalingos stabilizuoti ekonomiką krizėse. Tačiau šios politikos taikymas reikalauja subalansuoto požiūrio: reikia atsižvelgti į galimą infliaciją, viešųjų išlaidų efektyvumą, skolos tvarumą ir ilgalaikius ekonomikos augimo šaltinius. Diskusijos tarp keinsistų ir jų kritikų rodo, kad fiskalinės intervencijos nauda daug priklauso nuo konkrečios ekonominės situacijos, institucijų kokybės ir politikos vykdymo laiku.
Pagrindinės idėjos
Keinsas laikėsi šių idėjų:
- Prekių rinka kontroliuoja užimtumą ir gamybą. Darbo rinka to nedaro.
- Gali būti, kad žmonės tampa bedarbiais, net jei jie nori dirbti.
- Padidėjus santaupoms, investicijos nepadidės ta pačia suma. Žmonės gali rinktis, ar investuoti pinigus, ar juos taupyti.
- Pinigais pagrįsta ekonominė sistema skiriasi nuo prekių mainais pagrįstos sistemos.
- Pinigų kiekio teorija galioja tik tuo atveju, jei nėra nedarbo.
- Rinkos ekonomikoje investuotojų elgseną lemia tai, ką J. M. Keynesas vadino investuotojų gyvuliška dvasia.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra keinsistinė ekonomika?
A: Keinso ekonomika - tai ekonominė teorija, kurią savo knygoje "Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija" sukūrė Johnas Maynardas Keynesas. Jame aprašoma, kaip veikia kapitalizmas, ir siūloma, kad vyriausybė turėtų įsikišti ir padėti darbo netekusiems žmonėms ekonomikos nuosmukio metu.
K: Ką Keynesas sakė apie kapitalizmą?
A: Keinsas teigė, kad kapitalizmas yra gera ekonominė sistema, kurioje žmonės uždirba pinigus už savo darbą, o įmonės įdarbina žmones ir moka jiems už darbą.
K: Ką konservatoriai, libertarai ir austrų ekonomistai mano apie keinsistinę ekonomiką?
A: Konservatoriai, libertarai ir austrų ekonomistai nepritaria keinsistinės ekonomikos idėjoms, nes mano, kad ekonomika gali pagerėti ir be vyriausybės įsikišimo. Jie taip pat teigia, kad valstybė, skolindama pinigus, atima juos iš įmonių.
K.: Kodėl Keinso ekonomika buvo mažiau populiari septintojo dešimtmečio pabaigoje?
A: XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje daugelis J. M. Keinso teoriją interpretavo kaip teiginį, kad neįmanoma vienu metu turėti ir didelę infliaciją, ir didelį nedarbą. Todėl kai kurie žmonės ėmė skeptiškai vertinti teorijos veiksmingumą, todėl jos populiarumas sumažėjo.
K. Kada Keinso ekonomika vėl tapo populiari?
Atsakymas: Po 2007 m. didžiojo nuosmukio viso pasaulio lyderiai (įskaitant Baracką Obamą) sukūrė skatinamųjų priemonių paketus, kurie leido vyriausybėms išleisti pinigus darbo vietoms kurti. Tai padėjo atkurti keinsistinės ekonomikos populiarumą.
K.: Kaip, pasak konservatorių ir libertarų, ekonomikos skatinimo paketas atlygina už blogą elgesį?
A: Konservatorių ir libertarų nuomone, vyriausybės sukurti skatinamųjų priemonių paketai skatina blogą elgesį, dėl kurio kyla recesija, nes jais didiesiems bankams sakoma, kad jie gali elgtis blogai ir nesulaukti pasekmių, nes prireikus įsikiš vyriausybė.
Ieškoti