Karaliaus Pilypo karas (Metakomo karas) buvo karas tarp Amerikos indėnų ir anglų kolonistų. Karaliaus Pilypo karas vyko 1675-1676 m. Jungtinių Valstijų teritorijoje, kuri dabar yra Naujoji Anglija.
Kai piligrimai paliko Angliją, jie atvyko gyventi į Masačusetso valstiją netoli indėnų. Kai atvyko daugiau puritonų, jiems reikėjo daugiau žemės, todėl jie ją užėmė. Metakomas, arba "Karalius Filipas", kaip jis buvo vadinamas angliškai, buvo vienos iš vampanagų pokanoketų genčių vadas. Jo tėvas buvo sudaręs sutartį su anglais.
Anglai ėmė bijoti vietinių gyventojų galios. Abi pusės kaltino viena kitą sutarties pažeidimu ir ruošėsi karui. Džonas Vussausmonas buvo atsivertęs krikščionis ir prekybininkas. Jis pasakė anglams, kad Pilypas rengia sąjungą jiems pulti. Kai jis buvo rastas negyvas, anglai už jo nužudymą įvykdė egzekuciją trims indėnams, ir abiejų pusių žmonės dar labiau supyko. Pilypas sutelkė dideles indėnų pajėgas ir užpuolė puritonų gyvenvietes. Kilęs karas buvo didelis. Indėnai pralaimėjo ir tūkstančiai jų žuvo, bet ne anksčiau nei visas kraštas patyrė daug nuostolių. Daug miestų sudegė, o kiekvienas gyventojas buvo vienaip ar kitaip įtrauktas į konfliktą. Kai karalių Pilypą nužudė vietinis gyventojas, Benjaminas Čerčas nukirto jam galvą ir parvežė į Plimutą. Be to, 500 indėnų buvo paimti į nelaisvę ir paverstivergais.
Priežastys ir fonas
Karas kilo iš ilgalaikių priežasčių: angliškų kolonistų demografinio augimo, žemės poreikio ir kolonistų teisinės bei kultūrinės dominavimo politikos. Dėl epidemijų, prekybos ir anksčiau sudarytų sutarčių vietinių genčių padėtis buvo susilpnėjusi. Metakomas (angl. Metacom arba King Philip) paveldėjo išankstines įtampas; jo tėvas Massasoit buvo sudaręs taikos sutartis su anglų kolonistais, tačiau vėlesnėmis kartomis santykiai pablogėjo. Taip pat svarbią reikšmę turėjo ir prievarta bei teisių apribojimai, kuriuos kolonistai taikė vietiniams gyventojams.
Karo eiga ir pagrindiniai įvykiai
Konfliktas prasidėjo 1675 m. pavasarį po Džono Vussausmono (angl. John Sassamon) nužudymo ir teismo, kuriame buvo nuteisti keli indėnai. Reakcija iš abiejų pusių eskalavo greitai. 1675–1676 m. vyko apšaudymai, reidai ir pėstininkų bei kavalerijos mūšiai daugelyje Naujosios Anglijos vietovių — ypač dabartinėse Masačusetso, Plimuto (Plymouth) ir Rodo salos (Rhode Island) kolonijose.
Vienas reikšmingiausių epizodų buvo žinomas kaip Great Swamp Fight (1675 m. žiemą), kai kolonistų milicija puolė Narragansettų stovykloje pasislėpusius žmones, manydami, kad jie kelia grėsmę. Šis smurtinis konfliktas sunaikino daugelį nekariškų gyvenviečių ir dar labiau uždegė smurtą regione. Karo metu Metakomas vedė koaliciją iš kelių genčių — vengė tiesioginių klasikinių mūšių ir daug naudojo partizaninio pobūdžio reidus į kolonistų kaimus, sudegindamas gyvenvietes ir kirsdamas maisto tiekimo šaltinius.
Karo pabaigoje kolonistų pajėgos, kartais su kryžiumi krikščionių indėnų pagalba ir samdomomis vietinėmis grupėmis, sugebėjo persekiojimais susilpninti Metakomo pajėgas. 1676 m. rugpjūtį Metakomas buvo nužudytas; jo galva, kaip ir minėta aukščiau, buvo nukirsta ir parvežta į Plimutą, kur ją eksponavo kaip įspėjimą. Dalis Metakomo šeimos narių buvo paimti į nelaisvę ir parduoti užsienyje — tai tapo tragišku etapu vietinių bendruomenių istorijoje.
Taktika, dalyviai ir lyderiai
Pagrindinės genčių grupės, dalyvavusios kare, buvo vampanagai ir kitos Pietų Naujosios Anglijos gentys, kartu su sąjungininkais iš kitų prigulusių teritorijų. Kolonistų pusėje veikė Masačusetso, Plimuto ir Rodo salos milicijos bei savanoriai; svarbų vaidmenį vaidino ir tokie asmenys kaip Benjaminas Čerčas, kuris vadovavo medžioklei ir persekiojimui iki Metakomo žūties.
Padariniai ir reikšmė
Karas padarė didžiulę žalą tiek indėnų, tiek kolonistų gyvenimams ir ekonomikai. Daug gyvenviečių sudegė, žuvusių skaičius — reikšmingas: žuvo šimtai kolonistų ir, pagal kai kuriuos vertinimus, tūkstančiai vietinių gyventojų; daug šeimų prarado namus ir išteklius. Be tiesioginių aukų, karas sulaužė politinę ir socialinę įtaką vietinėms gentims — jų teritorijos ir jėga buvo smarkiai sumenkinamos. Daugelis užimtų ar paimtų į nelaisvę indėnų buvo parduoti į vergiją Karibuose arba priversti tarnauti kolonistams, o tai dar labiau išsklaidė bendruomenes.
Kolonistams karas suteikė galimybę įtvirtinti savo kontrolę ir plėsti žemės ūkio bei gyvenamąsias teritorijas Naujojoje Anglijoje, bet kartu jis paliko ilgalaikes etnines ir socialines žaizdas. Istoriškai Karaliaus Pilypo karas dažnai minima kaip vienas kruviniausių ir kompleksiškiausių konfliktų Britų Šiaurės Amerikos kolonizacijos laikotarpiu; jis pakeitė regiono demografinę ir politinę sudėtį bei paskatino griežtesnę kolonijinę politiką vietinių tautų atžvilgiu.
Atmintis ir paveldas
Karas paliko gilų pėdsaką vietos atmintyje — kolonijinėje literatūroje ir vietinių genčių pasakojimuose jis įgavo skirtingas reikšmes: kolonistų tradicijoje dažnai pabrėžiama laisvės, išgyvenimo ir teisinės tvarkos svarba, o vietinių bendruomenių pasakojimuose akcentuojamas išlikimo ir praradimo motyvas. Ši istorija prisimenama ir studijuojama kaip svarbus pavyzdys tų laikų tarpkultūrinių santykių, konfliktų priežasčių ir ilgalaikių pasekmių.
