Leprekonas: airių mitologijos nykštukas — fėja, triukų meistras ir lobininkas
Leprekonas — paslaptingas airių mitologijos nykštukas: fėja, triukų meistras ir lobininkas. Atrask legendas, paslaptis, lobius ir jo gudrius triukus.
Airių mitologijoje leprekonas (airių kalba: leipreachán) — tai vyriškos lyties fėjų rūšis, dažniausiai siejama su Airijos sala. Airių mitologijoje ir folklore jie, kaip ir kitos fėjos būtybės, priskiriami plačiai vadinamajai „fėjų liaudžiai“, kurią neretai sieja su senąja dievybių tvarka Tuatha Dé Danann.
Išvaizda ir elgsena
Paprastai leprekoniai vaizduojami kaip maži, seni arbar šiek tiek susitraukę vyrai, dažnai apsirengę ryškiais drabužiais. Folklore jie neretai vaizduojami kaip šiek tiek niūrūs ar piktoki, mėgstantys daryti žmonėms įvairius triukus ir išdaigas. Kitos tradicijos mini, kad jie gali būti gudrūs ir klastingi, kartais keisti savo pavidalą arba slėptis nuo akių, kai tik žmogus jais per daug susidomi.
Turtai ir lobiai
Pasakojimuose leprekoniai dažnai yra labai turtingi: sakoma, kad karo ar nelaimių metu jie užkasė daugybę lobių skrynių ir saugo juos slėpiningose vietose. Vienas iš gerai žinomų motyvų — leprekono lobis, paslėptas puode (arba skrynioje) ties vaivorykštės galu. Jei žmogui pavyksta priversti leprekoną atskleisti lobio vietą, tai gali atnešti didelį turtą — tačiau dažnai tokios laimės kaina būna leprekono triukai arba sąlygos, kurias jis vėliau laužo.
Triukai, pagavimas ir taisyklės
Folkloriniuose pasakojimuose egzistuoja keli stereotipiniai būdai, kaip elgtis su leprekonu: vieni pasakojimai sako, kad jei kas nors pažvelgia į leprekoną, nykštukas negali pabėgti, tačiau vos tik žmogus nusuka žvilgsnį — jis dingsta. Kiti pasakojimai mini, kad leprekonus galima pagauti ir priversti juos atskleisti lobio vietą, bet tai reikalauja budrumo, kantrybės ir kartais gudrybės, nes leprekonai mėgsta apgauti savo grobikus.
Amatai ir kasdienybė
Viena iš dažniausiai minėtų leprekono veiklų — batsiuvystė: jie vaizduojami kaip meistriški batų siuvėjai ar taisytojai. Dėl šio ryšio su amatais jie kartais buvę matomi aplink trobeles arba slėptuvėse, kur dirba mažais darbais naktimis. Tai padeda paaiškinti, kodėl jie kartais keičia kambarius ar palikę mažus pėdsakus ir palydinčius daiktus.
Paveldas, pavadinimas ir kilmė
Žodis „leprekonas“ greičiausiai kilo iš senesnio airių žodžio (pvz., luchorpán), kurį verčia kaip „mažas kūnelis“ arba „mažasis kūnas“. Per amžius jų apibūdinimai kito: nuo vietinės liaudies pasakų, kur leprekoniai labiau primena griežtesnes ir pavojingesnes fėjas, iki XIX–XX a. romantizuotų bei komercinių vaizdinių, kur jie tapo žaismingais, žaliais personažais.
Literatūra, menas ir šiandieninė kultūra
Nuo XIX a. leprekono vaizdinys stipriai išpopuliarėjo poetuose, iliustratoriuose ir liaudies pasakų rinkėjų darbuose. Šiandien jie dažnai sutinkami populiarioje kultūroje, reklamoje ir per Šv. Patriko dienos šventes, kur jų įvaizdis kartais supaprastinamas iki linksmo mažo vyriškio, neatsiejamo nuo žalios spalvos ir smulkaus triukšmo. Tradicinis liaudies pasakojimas visgi dažnai primena, jog leprekono istorijos yra kupinos slaptingumo, baimės ir pagundos — ne vien juoko.
Variantai ir panašios būtybės
- Airių folkloro tradicijose egzistuoja įvairūs pavadinimai ir vietinės variacijos, priklausomai nuo regiono.
- Leprekonus kartais lygina su kitomis europinėmis nykštukinėmis ar fėjų būtybėmis, bet jų specifinis ryšys su Airijos folkloru ir lobiais išskiria juos iš kitų.
Legenda byloja, kad leprekonas — sudėtingas personažas: jis gali būti ir naudingas, ir pavojingas, tad tradicinės pasakos dažnai įspėja, kad prieš bandant juos apgauti reikia gerai pagalvoti apie pasekmes.
Ieškoti