Medūza — graikų mitologijos Gorgonė: apibrėžimas, mitas ir simbolika

Atraskite Medūzos — graikų mitologijos Gorgonės mitą, reikšmę ir simboliką: nuo Ovidijaus pasakojimo iki meno, psichoanalizės ir Gorgoneiono istorijos.

Autorius: Leandro Alegsa

Medūza — viena žinomiausių graikų mitologijos Gorgonų, kurią pasakojo ir perpasakojo senovės bei šiuolaikiniai pasakotojai, rašytojai ir menininkai. Jos istorija apima temas apie grožį ir bjaurumą, auką ir bausmę, galingą apsaugą ir pražūtingą pavojų.

Kilme ir mitas

Pagal įvairius šaltinius, Medūza iš pradžių buvo mirtinga moteris, žinoma dėl savo grožio. Lotynų poetas Ovidijus "Metamorfozių" IV knygoje rašo, kad Poseidonas išprievartavo Medūzą Atėnės šventykloje. Įsiutusios Atėnės bausmė pavertė Medūzą pabaisa — ji gavo gyvatėmis vietoj plaukų ir žavinčią, bet mirtinai pavojingą žvilgsnio galią, kurią kartais apibūdina kaip visą sutvėrimą galinčią paversti akmeniu.

Medūza buvo viena iš trijų Gorgonų: kartu su seserimis Stheno ir Euryale. Pagal tradiciją, tik Medūza buvo mirtinga, o jos seserys — nemirtingos. Vėlesniuose pasakojimuose Perseusas (su Atėnės ir Hermio pagalba) nukapojo Medūzą, naudodamasis blizgiu skydeliu kaip veidrodžiu, kad nepajustų jos tiesioginio žvilgsnio; iš nukirstos Medūzos kraujo išbridę du padarai — sparnuotas žirgas Pegasas ir karo milžinas Chrysaor.

Ikonografija ir kultūrinis panaudojimas

Medūzos atvaizdas vaizduojamajame mene pasirodo jau Arkaikiniu laikotarpiu — ant vazų, skulptūrų, šarvų ir šventyklų dekoracijų. Gorgoneionas (Gorgono galvos atvaizdas) buvo naudojamas kaip apotropaikinis simbolis: ji turėjo atbaidyti blogą žvilgsnį ir piktąją jėgą. Gorgoneionus patalpindavo ant skydų, durų, pastatų fasadų ir teatrinių kaukių.

Simbolika ir interpretacijos

Medūzos mito interpretacijos labai įvairios:

  • Apsauga ir apotropaika: Gorgoneionas kaip simbolis, sulaikantis ir atbaidantis blogį.
  • Moters transformacija: pasakojimai apie Medūzą interpretuojami kaip istorija apie nukreiptą bausmę, kaltinimus ir gėdą — kai aukos vaidmuo virsta „monstru“.
  • Galia ir destrukcija: jos žvilgsnis, pavertęs į akmenį, simbolizuoja nevaldytą, paralizuojančią jėgą.
  • Psychoanalitinės ir moderniosios interpretacijos: mito analizė leido įvairiems mąstytojams, tarp jų ir Sigmundo Freudo, nagrinėti Medūzos simboliką susijusią su baime, seksualumu ir psichinės struktūros elementais.

Perkūro perspektyvos ir feministinės skaitymai

SXX–XXI a. interpretacijos ypač daug dėmesio skiria Medūzos statusui kaip aukos: ji nubausta už patirtą smurtą, o visuomenė ją demonizuoja. Modernūs menininkai ir feministinės kritikės kartais interpretuoja Medūzą kaip prototipo pavyzdį — kaip simbolį moters galiai bei teisėtai rūstybėi prieš prieš ją nukreiptą smurtą.

Medūza meno istorijoje

Medūzos tema persismelkia per daugelį meno epochų: nuo antikinių vazų ir romėniškų mozaikų iki renesansinėje Europoje suklestėjusių Persejaus epizodų, Caravaggio dramatiškų paveikslų, Benvenuto Cellini bronzinės skulptūros „Perseus su Medūzos galva“ ir šiuolaikinių performansų bei vizualaus meno interpretacijų. Jos įvaizdis yra universaliai atpažįstamas ir nuolatos perrašomas pagal kiekvienos epochos estetinius ir ideologinius poreikius.

Trumpai — ką reikia žinoti

  • Medūza — Gorgonė, kurią mituose dažnai vaizduoja kaip moterį su gyvatėmis vietoj plaukų.
  • Pagal Ovidijų, jos transformaciją lėmė Poseidono ir Atėnės konfliktas — Ovidijus "Metamorfozių" pasakojime tai aiškiai paminėta.
  • Jos žvilgsnis galėjo paversti į akmenį; Perseusas nukapojo Medūzą, iš kurios kraujo gimė Pegasus ir Chrysaor.
  • Gorgoneionas buvo naudojamas kaip apsauginis simbolis ant skydų, pastatų ir drabužių.

Medūzos mitas išlieka gyvas dėl savo daugiasluoksniškumo: tai ir bauginantis padaras, ir auka, ir apsauginis talismanas, ir kultūrinio pasipriešinimo simbolis — todėl jis nuolat pritraukia naujas interpretacijas ir meninius atgimimus.

Persėjas su Medūzos galva, Benvenuto Cellini (1554 m.)Zoom
Persėjas su Medūzos galva, Benvenuto Cellini (1554 m.)

Zoom


Mitas

Medūza buvo viena iš trijų seserų. Jos buvo vadinamos Gorgonėmis. Medūzos seserys buvo Steno ir Eurialė. Medūza buvo mirtinga, bet jos seserys buvo nemirtingos. Visos jos buvo jūrų dievybių Forkiso ir jo sesers Keto vaikai. Prieš tapdamos pabaisomis, visos trys seserys buvo gražios jaunos moterys, ypač Medūza, tačiau ji buvo Atėnės šventyklos šventikė ir buvo saistoma celibato įžado.

Bet kuris žmogus ar gyvūnas, pažvelgęs tiesiai į ją, virsdavo akmeniu.

Herojus Persėjas nukirto Medūzai galvą, pamatęs jos atspindį savo išdegintame skyde. Panaudojęs baisiąją galvą priešams nugalėti, jis padovanojo ją Atėnei, o ji uždėjo ant savo skydo.

Mirties metu Medūza buvo nėščia nuo Poseidono. Iš jos kraujo atsirado sparnuotas žirgas Pegasas ir auksinis milžinas Chrizaoras.

Gorgonė ant juodafigūrinės amforos iš Graikijos (520-510 m. pr. m. e.)Zoom
Gorgonė ant juodafigūrinės amforos iš Graikijos (520-510 m. pr. m. e.)

Antonio Tempestos paveikslas Ovidijaus "Metamorfozėms" (1630 m.)Zoom
Antonio Tempestos paveikslas Ovidijaus "Metamorfozėms" (1630 m.)

Medūza mene

Medūza buvo senovės vazų tapytojų, mozaikininkų ir skulptorių objektas. Ji pavaizduota ant Aleksandro Didžiojo krūtinės liemenės Aleksandro mozaikoje, esančioje Faunų namuose Pompėjoje, Italijoje (apie 200 m. pr. m. e.).

Romėniška Fidijo Medūzos kopija (kairėje) saugoma Miuncheno (Vokietija) Glyptotekoje.

Tarp renesansinių atvaizdų yra Benvenuto Cellini skulptūra "Persėjas su Medūzos galva" (1554 m.) ir Caravaggio aliejinis paveikslas "Medūza" (1597 m.).

Baroko epochos paveikslai: Peterio Paulo Rubenso Medūzos galva (1618 m.), Berninio marmurinis Medūzos biustas (1630 m.) ir Luca Giordano aliejiniais dažais tapytas paveikslas "Persėjas, paverčiantis Finėją ir jo pasekėjus akmenimis" (1680 m. pradžia).

Romantiniai ir šiuolaikiniai vaizdai: Antonio Kanovos "Persėjas su Medūzos galva" (1801 m.) ir Salvadoro Dali skulptūra "Persėjas". XX a. Medūzos temą nagrinėjo Paulis Klee, Johnas Singeris Sargentas, Pablas Picasso, Pierre'as ir Gilles'as ir Auguste'as Rodinas.

Medūza, graikiškojo Fidijo originalo romėniška kopijaZoom
Medūza, graikiškojo Fidijo originalo romėniška kopija

Luca Giordano (apie 1670 m.) Persėjas, kovojantis su Finėju ir jo bendražygiaisZoom
Luca Giordano (apie 1670 m.) Persėjas, kovojantis su Finėju ir jo bendražygiais

Klausimai ir atsakymai

K: Kas senovėje rašė apie Medūzą?


A: Apie Medūzą rašė lotynų poetas Ovidijus savo Metamorfozėse.

K: Ką Poseidonas padarė Medūzai?


A: Poseidonas išprievartavo Medūzą Atėnės šventykloje.

K: Kaip Atėnė nubaudė Medūzą už šį nusikaltimą?


A: Už bausmę Atėnė Medūzą pavertė pabaisa su gyvatėmis vietoj plaukų.

K: Kaip dailininkai laikui bėgant vaizdavo Medūzą?


A: Tūkstančius metų menininkai kūrė Medūzos statulas ir paveikslus, o senovės graikai ir kiti senovės žmonės piešė jos veidą ant puodų, durų ir kitų daiktų. To meto graikų mene dailininkai dažniausiai tapydavo arba droždavo žmones, žiūrinčius į šoną, tačiau beveik visada droždavo Medūzos atvaizdus, žiūrinčius iš paveikslo į žiūrovą. Šie paveikslai vadinami gorgoneionais.

Klausimas: Kokiu tikslu taip vaizduojama Medūza?


A: Taip ją vaizduoti norėta tam, kad ji galėtų atbaidyti piktus dalykus, panašiai kaip Persėjas ją naudojo prieš savo priešus.

K: Apie ką yra Ovidijaus "Metamorfozių" IV knyga?


A: Ovidijaus "Metamorfozių" IV knygoje pasakojama apie tai, kaip Poseidonas išprievartavo Medūzą Atėnės šventykloje ir kaip Atėnė ją nubaudė, paversdama pabaisa su gyvatėmis vietoj plaukų.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3