Antverpeno Lionelis, Klarenso kunigaikštis (1338 m. lapkričio 29 d. - 1368 m. spalio 7 d.), gimęs Antverpene, buvo trečiasis Edvardo III sūnus. Jo motina buvo Anglijos karaliaus žmona Filipė iš Hainauto. Lionelis užaugo princų aplinkoje ir nuo mažų dienų buvo paruoštas užimti svarbias politines bei karinines pareigas.

Ankstyvoji santuoka ir žemės Airijoje

Būdamas dar vaikas, Lionelis buvo ištekinamas už Elžbietą de Burgh — Viljamo de Burgh, 3-iojo Ulsterio grafo (g. 1332 m.), dukterį. Oficialus susituokimo aktas įvyko 1342 m. rugpjūčio 15 d. Londono Taueryje, tačiau pilna santuoka ir sutuoktiniai gyvenimiškai susijungė tik 1352 m., kai Lioneliui sukako 14 metų. Per santuoką jis perėmė dideles Elžbietos paveldėtas valdas Airijoje. Garsusis anglų poetas Džefris Čoseris (Geoffrey Chaucer) tuo metu buvo Elžbietos kontoroje ir laikomas jos bei jos namų ūkio pavaldiniu.

Karo ir valdymo pareigos

Lionelis atstovavo tėvui Anglijoje ir dalyvavo kariniuose bei diplomatinėse operacijose. 1355 m. jam buvo suteiktas Ulsterio grafo titulas. 1361 m. jis išvyko į Dubliną ir tapo vyriausiuoju Airijos gubernatoriumi (lieutenant of Ireland), atsakingu už anglų kolonijų saugumą ir administravimą. 1362 m. Edvardas III jam suteikė Klarenso hercogo titulą; karalius taip pat trumpam svarstė galimybes padidinti jo įtaką Škotijoje, siekdamas sustiprinti anglų kontrolę ir įtaką šiaurėje.

Kilkenio statutai (1366) ir politika Airijoje

Valdant Lioneliui, anglų vyriausybė Airijoje nerimavo, kad angliškai kilę gyventojai pamažu įsisavina airišką kultūrą, susimaišo su vietine elita ir praranda lojalumą karaliui. Siekdami pristabdyti šį procesą, 1366 m. Airijoje priimti vadinamieji Kilkenio statutai, kuriuose tarp kitų priemonių buvo draudžiama:

  • anglams tuoktis su airiais;
  • įsivaikinti airijos vaikus ar priimti airiškas giminystės praktikas;
  • naudoti airiškus pavadinimus ir titulus;
  • dėvėti airiškus drabužius;
  • žaisti hurlingo žaidimą;
  • groti ir viešai skleisti airišką muziką.

Šios priemonės buvo skirtos išlaikyti atskirtį tarp angliškos kolonijų elito ir vietinių airių, tačiau jas sunku buvo visiškai įgyvendinti kasdieniame gyvenime. Dėl administracinių iššūkių ir nuolatinių konfliktų su vietinėmis jėgomis Lioneliui buvo sudėtinga visiškai kontroliuoti Airiją; 1367 m. jis grįžo į Angliją.

Antra santuoka, ligos ir mirtis

Po pirmosios žmonos Elžbietos mirties Lionelis 1368 m. birželį vedė Milane Pavijos lordo Galeazzo Visconti dukterį Violantę (Violante). Keliaudamas po Italiją diplomatinių ir šeimyninių reikalų tikslais, Lionelis susirgo. Jis mirė 1368 m. spalio 7 d. Alboje. Jo kūnas buvo pargabentas į Angliją ir palaidotas Klero vienuolyne Suffolke (Clare Priory).

Palikimas ir giminystės ryšiai

Iš pirmosios santuokos su Elžbieta de Burgh Lionelis turėjo dukterį Filipą Plantagenet (g. apie 1355 m.), kuri 1368 m. ištekėjo už Edmundo Mortimerio, 3-iojo Maršo grafo (1351–1381). Per Filipą ir tolesnį Mortimerių bei Ričardų eiliuotę Lionelio palikuonių giminė vėliau susipynė su Jorkų namais — taip Lionelis tapo Edvardo IV protėviu.

Lionelis iš Antverpeno išsaugojo vardą kaip reikšminga XIV a. figūra, siejanti Anglijos karališkąją šeimą su Airijos didikais ir viduramžių Italijos valdovais. Jo administraciniai sprendimai, ypač Kilkenio statutai, ilgai buvo aptarinėjami dėl poveikio kultūriniams santykiams tarp anglių ir airių.