Marcello Malpighi (1628 m. kovo 10 d. - 1694 m. lapkričio 29 d.) - italų gydytojas, davęs savo vardą keletui fiziologinių ypatybių, pavyzdžiui, Malpigijaus kanalėlių sistemai.

Nors mikroskopas buvo išrastas XVII a. pradžioje, jis buvo mažai naudojamas, kol Robertas Hukas (Robert Hooke) jį patobulino. Tada Marcello Malpighi, Hooke'as, Nehemiah Grew ir Antonie van Leeuwenhoekas, pradėję savo tyrimus, rankose turėjo beveik neišbandytą įrankį.

Dirbdamas su varlėmis ir taikydamas ekstrapoliaciją žmonėms, Malpighi parodė plaučių, kurie anksčiau buvo laikomi vientisa mėsos mase, struktūrą ir paaiškino, kaip plaučiuose susimaišo oras ir kraujas. Malpighi taip pat naudojo mikroskopą odos, inkstų ir kepenų tyrimams. Pavyzdžiui, išpjaustęs juodaodžio kūną, Malpighi padarė esminę pažangą aiškindamas juodaodžio odos kilmę. Jis nustatė, kad juodas pigmentas yra susijęs su gleivių sluoksniu, esančiu po oda.

Jis pirmasis pamatė gyvūnų kapiliarus ir atrado arterijų ir venų ryšį. Galbūt jis buvo pirmasis žmogus, pamatęs tai per mikroskopą. Mikroskopas leido Malpigiui atrasti, kad šilkverpiai kvėpuoja ne plaučiais, o mažomis skylutėmis odoje, vadinamomis spirakuliais. Paaiškėjo, kad tai būdinga visiems vabzdžiams.

Kadangi Malpighi turėjo daug žinių apie augalus ir gyvūnus, jis prisidėjo prie jų abiejų tyrinėjimo. Londono Karališkoji draugija 1675 ir 1679 m. išleido du jo botanikos ir zoologijos darbų tomus. Kitas leidimas pasirodė 1687 m., o 1697 m. - papildomas tomas. Savo autobiografijoje Malpighi apie savo "Anatome Plantarum", papuoštą Roberto White'o (1645-1703) graviūromis, kalba kaip apie "elegantiškiausią formatą visame raštingame pasaulyje".

Mokslinė veikla ir atradimų reikšmė

Malpighi — vienas pirmųjų, sistemingai taikiusių mikroskopą anatominiams tyrimams. Jis derino smulkias disekcijas su optiniais stebėjimais ir lygino įvairių gyvūnų audinius, kad suprastų bendras biologines taisykles. Jo darbai padėjo pereiti nuo makroskopinės anatomijos prie mikroskopinės — tai, ką šiandien vadiname histologija ir mikroskopine anatomija.

Pagrindiniai atradimai (santrauka)

  • Kapiliarai: Malpighi pamatė smulkiausius kraujagyslių tinklus ir paaiškino, kaip arterinis ir veninis kraujotaka yra sujungti per kapiliarus — tai patvirtino ir išplėtė Williamo Harvey darbo apie kraujo apytaką rezultatus.
  • Plaučių struktūra: jis atskleidė, kad plaučiai susideda iš smulkių erdvių, kuriuose vyksta oro ir kraujo apykaita.
  • Odos sluoksniai: aprašė epidermio ir dermos sandarą; vėliau pagal jo aprašymus pavadinti sluoksniai ir struktūros (pvz., Malpighio sluoksnis).
  • Inkstai ir kepenys: tyrinėjo jų mikroskopinę sandarą; inkstuose aprašė glomerulų tipo struktūras, kurios vėliau vadintos Malpighio kūneliais (Malpighian corpuscles).
  • Vabzdžių kvėpavimas: parodė, kad vabzdžiai kvėpuoja per spirakulus (odos angas), o ne plaučius, ir aprašė Malpighio kanalėlių sistemą, dalyvaujančią išskyrime.
  • Augalai ir embrionai: atliko sistemingus botanikos tyrimus ir stebėjo augalų bei gyvūnų embrionų vystymąsi mikroskopu, prisidėdamas prie embriologijos pradžios.

Metodai, publikacijos ir mokslinis kontekstas

Malpighi aktyviai bendradarbiavo ir keitėsi žiniomis su tuo metu garsiausiais mikroskopiniais tyrėjais — Robertu Huku, Nehemiah Grew ir Antonie van Leeuwenhoeku. Jo darbai buvo spausdinami Karališkosios draugijos leidiniuose, todėl turėjo tarptautinį pasiekiamumą. Jis rašė apie augalus ir gyvūnus, jungė įžvalgas iš ląstelinio ir audinių lygmens bei aiškino jas platesniu biologiniu kontekstu.

Nors Malpighi kartais darė ekstrapoliacijas iš bestuburių į stuburinius (arba atvirkščiai), dėl ko kai kurios jo išvados vėliau buvo tikslinamos, jo metodiškumas ir detalios mikroskopinės ilustracijos turėjo ilgalaikį poveikį. Jo publikacijos formavo pamatus vėlesnei histologijai, fiziologijai ir embriologijai.

Palikimas

Malpighi laikomas mikroskopinės anatomijos pradininku. Daugelis anatominių struktūrų ir terminų – pavyzdžiui, Malpigijaus kanalėlių sistema, Malpighio kūneliai (inkste ir blužnyje), bei Malpighio sluoksnis odos histologijoje – išsaugojo jo vardą. Jo darbai prisidėjo prie to, kad XVII a. pabaigoje anatomija ir fiziologija pradėjo remtis ne vien makroskopiniais stebėjimais, bet ir mikroskopine detale bei ląsteline organizacija.

Mirė 1694 m.; jo tyrimų metodai ir išsamios iliustracijos padėjo formuoti modernios biologijos ir medicinos pagrindus.