Marijos Byrdo žemė: Antarktidos atokiausia, nepareikalauta teritorija

Marijos Byrdo žemė yra Antarktidos dalis. Ji driekiasi tarp Roso ledo šelfo ir Roso jūros vakaruose bei Ramiojo vandenyno šiaurėje, tęsdama rytų kryptimi iki linijos tarp Roso ledo šelfo galvos ir Aštuntosios pakrantės. Jos ilguminės ribos yra maždaug nuo 158° vakarų ilgumos iki 103°24' vakarų ilgumos; į teritoriją įtraukiama sritis tarp Rokfelerio plynaukštės ir Aštuntosios pakrantės. Vardas susijęs su kontradmirolu Ričardu E. Byrdu (Richard E. Byrd), kuris 1929 m. pavadino šią teritoriją savo žmonos Marijos garbei — pavadinimas buvo pritaikytas tais pačiais metais ištirtai teritorijai.

Geografija ir reljefas

Marijos Byrdo žemė yra viena atokiausių, mažiausiai ištirtų ir didžiausių neapgyvendintų regionų Žemėje. Dauguma jos ploto padengta storiu ledo sluoksniu: čia yra plokščios plynaukštės, dideli ledynų baseinai ir pakrančių ledo šelfai. Vidaus dalyje iškyla uolėti kalnų masyvai bei atviri, ledynų iššlifuoti likučiai (nunatakai).

Regiono reljefą papildo keletas reikšmingų kalnų grandinių ir ugnikalnių. Vienas iš žinomų masyvų yra Executive Committee Range, kurio aukščiausias taškas — ugnikalnis Mount Sidley — yra vienas iš aukščiausių Antarktidos ugnikalnių. Dėl įvairios reljefo struktūros ir slėnių čia susidaro bei juda dideli ledynai, kurie maitina Roso ledo šelfą.

Klima ir gamta

Klima čia tipinė Antarktidos vidaus — itin žiemiška ir sausa. Temperatūros žiemą gali kristi labai žemai, o teritoriją dažnai pučia stiprūs katabatinių vėjų gūsiai. Dėl atšiaurių sąlygų sausumoje ir vidaus platumoje gyvybė yra itin menka: pakrantėse, ypač prie ledynų išsišakojimų ir ledo šelfų, galima rasti jūrinių paukščių kolonijų, ruonių ir retų kitų jūrinių rūšių, tačiau vidaus dalys yra beveik visiškai tuščios nuo sausumos augalijos ir gyvūnijos.

Teisinis statusas ir pretenzijos

Marijos Byrdo žemė yra viena didžiausių atskirų nepareikalautų teritorijų pasaulyje. Daugiau nei pusė jos (rytinis 150° vakarų ilgumos sektorius) iki šiol nėra oficialiai priskirta jokiai valstybei. 1939 m. JAV prezidentas Franklinas D. Roosevelt liepos Antarktidos ekspedicijos nariams nurodė pareikalauti tam tikrų teritorijų; nors įvairiuose JAV žemėlapiuose vėliau kai kurios dalys buvo pažymėtos kaip JAV teritorija ir JAV Gynybos departamentas teigė, kad egzistuoja pagrindas tokioms pretenzijoms dėl vykdytos veiklos iki 1959 m., jokių formalių tarptautinių reikalavimų nebuvo pateikta. 1959 m. priimta Antarktidos sutarčių sistema sustabdė pavienių valstybių teritorines pretenzijas ir reglamentavo Antarktidos naudojimą mokslo ir taikos tikslais.

Dalis teritorijos į vakarus nuo 150° vakarų ilgumos yra laikoma Rosso priklausomybės dalimi (tai teritorija, kurią historičkai priskyrė Naujoji Zelandija), bet pagal Antarktidos sutartį visos tokios pretenzijos yra sustabdytos.

Žmonių veikla ir tyrinėjimai

Marijos Byrdo žemė neturi nuolatinės gyventojų bendruomenės; čia nėra nuolatinių gyvenamųjų stočių. Vis dėlto regione vykdoma mokslinė veikla — sezoninės ekspedicijos, laikinos tyrimų bazės ir lauko stotys. Žymus pavyzdys yra Byrd Station (Byrdo stotis), kurią JAV įkūrė 1957 m. ir kuri buvo naudojama geofizinėms bei glaciologinėms stotelėms; lauko įrenginiai ir laikini stovyklavietės punktai toliau aptarnauja geologinius, klimato ir vulkanologinius tyrimus. Operacijos šiame regione reikalauja sudėtingos logistikos, oro transporto ir ledo įrangos dėl atokumo ir nuolatinių ekstremalių sąlygų.

Geologija ir moksliniai interesai

Marijos Byrdo žemė yra svarbi mokslui dėl savo požeminio reljefo, ledo sluoksnio storio ir galimų ugnikalninių struktūrų. Geologiniai ir seismologiniai tyrimai padeda suprasti Vakarų Antarktidos ledo plokštės stabilumą, o vulkanologiniai tyrimai Executive Committee Range ir aplinkiniuose reiškiniuose suteikia duomenų apie regiono uolienų sandarą ir ankstesnę geologinę istoriją. Šie duomenys yra reikšmingi ir prognozuojant galimus jūros lygio pakilimus bei ledynų dinamiką globaliame kontekste.

Vietovės padalijimas

Marijos Byrdo žemė dažnai skirstoma į kelias geografinės reikšmės sritis; bendrai jas galima apibūdinti taip (iš vakarų į rytus):

• Vakarų pakrantės ruožas — sąlyčio su Roso ledo šelfu zona, kur susikerta ledynai ir ledo lūžiai; jungiasi su Rokfelerio plynaukšte.
• Centrinės plokštumos ir ledynų baseinai — vidaus sritys, kur ledo sluoksnis yra storesnis ir formuojasi dideli srautai į pakrantes.
• Kalnų grandinės ir ugnikalniai — tarp jų Executive Committee Range su įspūdingais vulkaniniais formavimais, įskaitant Mount Sidley.
• Vidaus aukštumos (plynaukštės) — didelės, gana plokščios ledinės zonos, kuriose retai vyksta ekspedicijos dėl logistikos sunkumų.
• Rytinė pakrantė ir Aštuntoji pakrantė — perėjimas į rytines sritis, kurie kartu su Aštuntosios pakrante sudaro reikšmingą teritorijos dalį; ši zona dažnai minima, skaičiuojant bendrą regiono plotą.

Viso regiono plotas, kartu su Aštuntosios pakrantės ruožu, siekia apie 1 610 000 km², todėl tai yra viena didžiausių, iš esmės nevaldomų ir neapgyvendintų sausumos zonų pasaulyje.

Ateities perspektyvos

Marijos Byrdo žemė išlieka svarbi mokslo tyrimams, ypač klimato kaitos, ledo sluoksnių stabilumo ir vulkanologijos srityse. Jos atokumas ir sudėtingos sąlygos kelia iššūkius, tačiau modernios logistikos priemonės ir tarptautinė mokslinė bendruomenė leidžia vykdyti ilgalaikius stebėjimus. Antarktidos sutartis ir toliau reguliuoja regiono naudojimą taikiai ir mokslui, saugodama šią atokią teritoriją nuo geopolitinių konfliktų bei pramoninių interesų.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Marie Byrd žemė?

K: Kas pavadino Marie Byrd Land?

Klausimas: Ar Marijos Byrd žemė yra atskira valstybė?

K.: Kada buvo pateikta oficiali pretenzija dėl žemės?

Klausimas: Kokią teritoriją užima Marijos Bird žemės plotas, įskaitant Aštuonių pakrantę?

K: Ką 1939 m. JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas įsakė daryti Antarktidos ekspedicijos nariams?

Klausimas: Ar yra kokių nors įrodymų, kad kuri nors šalis galėjo pretenduoti į šią teritoriją iki 1959 m.?

Paieška pagal raidę