Poravimasis — lytinė reprodukcija: kopuliacija, apvaisinimas ir rūšys
Sužinokite apie poravimąsi — lytinę reprodukciją: kopuliaciją, vidinį ir išorinį apvaisinimą, hermafroditizmą bei skirtingų rūšių poravimosi strategijas.
Poravimasis – tai procesas, kai susijungia dviejų priešingų lyčių arba hermafroditinių organizmų poros, dažniausiai siekiant lytinio dauginimosi. Terminas kartais vartojamas tik gyvūnams, tačiau plačiai taikomas ir augalų bei grybų poravimuisi. Poravimasis apima elgesio epizodus, anatominius kontaktus ir fiziologinius procesus, kurių tikslas – sudaryti sąlygas apvaisinimui ir palikuonių susidarymui.
Apvaisinimas ir kopuliacija
Apvaisinimas – tai lytinių ląstelių susijungimas (spermatozoido ir kiaušinėlio). Jį organizmai pasiekia skirtingais būdais: išorinis ir vidinis apvaisinimas. Kopuliacija yra dviejų lytiškai besidauginančių gyvūnų lytinių organų susijungimas, dažniausiai reikalingas vidiniam apvaisinimui ir spermos perdavimui į moteriškąsias lytines takas.
Išorinis ir vidinis apvaisinimas – pavyzdžiai ir sąlygų reikšmė
Išorinis apvaisinimas dažnas vandeniniuose bei drėgnoje aplinkoje gyvenančiuose organizmuose, kur sperma ir kiaušinėliai išleidžiami į aplinką. Tokį būdą naudoja, pavyzdžiui, varliagyviai ir žuvys, taip pat daugelis augalų. Vidinis apvaisinimas būdingas daugumai sausumos gyvūnų (pvz., žinduoliams), nes jis apsaugo gametas nuo išdžiūvimo ir padidina apvaisinimo sėkmę.
Hermafroditizmas ir autogamija
Kai kurios rūšys yra hermafroditinės, tai reiškia, kad vienas individas turi tiek vyriškų, tiek moteriškų lytinių struktūrų. Tokiems organizmams kopuliacija kartais nereikalinga, nes vienas individas gali apvaisinti pats save (autogamija). Kai kurių žydinčių augalų savidulkinimas gali vykti tame pačiame žiede, o kai kurie hermafroditiniai gyvūnai gali apsidulkinti patys. Daugelis pilvakojų (pvz., kai kurie sraigės) yra hermafroditai ir kopuliuoja tarpusavyje, tuo tarpu sliekai taip pat yra žinomi kaip simultaniniai hermafroditai, kurie apkeičiantis apvaisina vienas kitą.
Elgesys, poravimosi ritualai ir strategijos
Poravimasis dažnai apima sudėtingus sutartinius veiksmus: patinų parodamus požymius, giedojimą, šokius, chemines feromonų emisijas ar teritorijų gynimą. Kai kurių paukščių poravimosi metu atliekami tokie veiksmai kaip lizdo statymas ir vėlesnis palikuonių maitinimas, kas gerina išgyvenimo tikimybę. Poravimosi sistemas paprastai skirstome į:
- Monogamiją – viena pora kurį laiką formuoja tvirtesnį ryšį;
- Poliginiją – vienas patinas poruojasi su keliomis patelėmis;
- Poliandriją – viena patelė poruojasi su keliais patinais;
- Promiskuitetą – daug abipusių partnerių be ilgalaikių ryšių.
Veiksniai, lemiantys poravimosi sėkmę, yra partnerio pasirinkimas, sveikata, teritorijos kokybė, išteklių gausa ir konkurencija tarp patinų (įskaitant spermos konkurenciją). Seksualinė atranka skatina ornamentus, šokius ir kitus rodinius, kurie signalizuoja genetiškai palankią partnerio kokybę.
Poravimasis augaluose ir grybų pasaulyje
Augalų poravimasis dažnai vyksta per žiedadulkes ir apdulkinimą (pvz., vabzdžių, vėjo arba kitų bestuburių pagalba). Kai kuriems augalams užtenka savidulkinimo, kitiems reikalingas išorinis sėklų kryžminimas. Grybai taip pat turi savo dauginimosi formas, įskaitant sporas ir ląstelių susijungimus, kuriuos galima laikyti analogiškais poravimuisi.
Žmonių vaidmuo: veisimas ir dirbtinis apvaisinimas
Žmonės kontroliuoja poravimąsi gyvulininkystėje, kai poravimąsi ir dirbtinai apvaisinti naminius gyvūnus kaip dalį gyvulininkystės. Dirbtinė apvaisinimo technika leidžia perduoti geras genų savybes, valdyti ligas ir optimizuoti veislines programas. Žemės ūkyje taikomos įvairios reprodukcinės technologijos – nuo kryžminimo planavimo iki in vitro metodų (tai eina už šio straipsnio ribų).
Evoliucinė prasmė ir iššūkiai
Lytinė reprodukcija ir poravimasis suteikia genetinę įvairovę, kas yra svarbu prisitaikymui prie kintančios aplinkos. Tačiau tai kainuoja energiją, laiką ir kartais riziką (pvz., parazitų plitimas,šaudymas į patiną ginantis teritoriją). Todėl skirtingos rūšys vystė įvairias strategijas – nuo intensyvaus tėvų rūpinimosi iki didelio palikuonių kiekio ir mažo rūpinimosi.
Apibendrinant, poravimasis yra sudėtingas biologinis ir elgesio reiškinys, kurį lemia rūšies ekologija, anatomija ir evoliucinės aplinkybės. Jis apima daugybę formų – nuo visiško savidulkinimo iki sudėtingų porų ritualų ir žmonių kontroliuojamo veisimo.
Drakoniukų (Austrogomphus guerini) poravimasis
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra poravimas?
A: Poravimasis - tai priešingų lyčių arba hermafroditinių organizmų poravimasis, paprastai lytiniam dauginimuisi. Jis taip pat gali reikšti augalų ir grybų kryžminimąsi.
K: Kas yra kopuliacija?
A: Kopuliacija - tai dviejų lytiškai besidauginančių gyvūnų lytinių organų susijungimas siekiant vidinio apvaisinimo.
K: Kaip dauginasi kai kurie vandens organizmai?
A: Kai kurios vandens gyvūnų rūšys ikrus ir spermą į vandenį išleidžia tam tikru metų laiku, kuris skiriasi priklausomai nuo rūšies.
K: Ar hermafroditinės rūšys gali apvaisinti pačios save?
Atsakymas: Taip, kai kurios hermafroditinės rūšys gali apvaisintis pačios (autogamija). Kai kurie žydintys augalai gali poruotis tame pačiame žiede, o daugelis nariuotakojų ir sliekų yra hermafroditai ir poruojasi vienu metu poromis.
K: Ar yra kitų su paukščių poravimusi susijusių elgesio būdų?
Atsakymas: Taip, kai kurie paukščiai poruojasi, pavyzdžiui, statydami lizdus ir maitindami palikuonis.
K: Ar dirbtinis apvaisinimas yra gyvulininkystės dalis?
Atsakymas: Taip, naminių gyvūnų sėklinimas yra gyvulininkystės dalis.
Ieškoti