Morganucodon — ankstyvųjų žinduolių gentis, gyvavusi prieš 205 mln. metų
Morganucodon — prieš 205 mln. metų gyvavusi ankstyvųjų žinduolių gentis. Mažas gyvūnas, gerai išsaugotos fosilijos iš Velso; sužinok apie jo anatomiją ir evoliuciją.
Morganucodon - ankstyvųjų žinduolių gentis.p79 Ji gyveno vėlyvajame viršutiniame triase arba ankstyvojoje juroje. p299
Skirtingai nuo daugelio kitų ankstyvųjų žinduolių, Morganucodon žinomas iš gausios ir gerai išsilaikiusios medžiagos. Daugiausia jos yra iš Glamorgano miesto Velse (Morganucodon watsoni).
Pasak Kempo, neįmanoma pasakyti, ar uolienų plyšiai (įtrūkimai), kuriuose rasti palaikai, yra vėlyvojo triaso, ar ankstyvojo juros periodo. p142
Morganucodon pirmą kartą pasirodė maždaug prieš 205 milijonus metų. "Tai buvo nedidelis gyvūnas, kurio kaukolė buvo 2-3 cm ilgio, o kūnas - apie 10 cm ilgio. Pagal bendrą išvaizdą jis galėjo būti panašus į žvirblį ar pelę". p143
Morfologija ir dydis
Morganucodon buvo smulkaus dydžio — kaukolė siekė apie 2–3 cm, o kūno ilgis (be uodegos) apytikriai 8–12 cm. Kūno forma rodo smulkų, vikrų, žemėje gyvenusį gyvūnėlį, greičiausiai maitintąsi vabzdžiais ir kitais mažais bestuburiais. Daugumoje rastų išlikę dantys ir mažos kaukolės fragmentai leidžia atkurti gyvenimo būdą: jis turėjo aiškiai diferencijuotus dantis (heterodontiją) — kaplius, priekinius dantis ir molariforminius dantis, kurių sąkandis buvo gana tikslus ir leido efektyviai kapoti bei smulkinti maistą.
Raida ir reikšmė žinduolių evoliucijoje
Morganucodon užima tarpinę vietą tarp ankstyvųjų sinodontų (non-mammalian cynodonts) ir tikrųjų žinduolių. Jame matomos pereinamos morfologinės ypatybės: iš dalies išvystytas žandikaulio sąnarys tarp dentary (žandikaulio) ir squamosal (žandikaulio dalies kaukolėje), kartu išlikus ir senesniam articular–quadrate jungčiui. Tokia „dvipusė“ konstrukcija atspindi perėjimą link modernios žinduolių anatomijos.
Taip pat Morganucodon rodo ankstyvąją vidurinės ausies evoliucijos stadiją: postdentariniai kaulai (kurie pas senesnius roplius dalyvavo žandikaulio sąnaryje) buvo sumažėję ir palaipsniui įsitraukė į klausos aparato formavimąsi — tai yra vienas iš pagrindinių žingsnių link trijų kaulų vidurinės ausies žinduoliams.
Gyvenimo būdas ir elgsena
Remiantis anatomija, Morganucodon greičiausiai buvo naktinis arba mišrus naktinis–dieninis gyvūnas, aktyviai gaudęs vabzdžius. Manoma, kad jis turėjo kailio dangalą (plaukus), kaip ir kiti ankstyvieji mamaliaformai, nors tiesioginių plaukų įrodymų iš šių bendrų radinių nėra gausu. Dantis ir sąkandis rodo prisitaikymą prie vabzdžiaėdės mitybos, o smulkus kūnas leido lengvai slėptis tarp augalijos ir uolienų plyšių.
Rastai ir paskirstymas
Daugiausia žinomų Morganucodon radinių yra iš Velsuose rastų uolienų plyšių, tačiau morganucodontidai ir panašios formos aptinkami ir kitose Europos vietovėse bei kai kuriose kituose regionuose. Uolienų plyšių medžiaga dažnai susijusi su smulkiais, fragmentiškais kaulais ir dantimis, todėl daugelis žinių apie šiuos gyvūnus gaunamos būtent iš gerai išsilaikiusių dantų bei žandikaulių fragmentų.
Mokslinė reikšmė
Morganucodon yra vienas iš svarbiausių iškastinių formų, leidžiančių suprasti, kaip vyko perėjimas nuo ropliams artimų protėvių prie tikrųjų žinduolių. Jo sandara – tiek dantų tikslus užsikirtimas, tiek perėjiminės žandikaulio ir ausies struktūros – suteikia tiesioginius įrodymus apie pagrindinius žinduolių bruožus ir jų evoliucinius etapus. Dėl gausios medžiagos Morganucodon tapo etalonu lyginant kitas ankstyvąsias mamaliaformas ir rekonstruojant pirminių žinduolių anatomiją bei ekologiją.
Apibendrinant, Morganucodon — nedidelis, vikrus ir evoliuciškai svarbus gyvūnas, padėjęs mokslui atskleisti, kaip formavosi žinduoliams būdingos savybės prieš maždaug 200 mln. metų.
M. watsoni atkūrimas
Pasiskirstymas
Fosilijų taip pat rasta Junano provincijoje Kinijoje (Morganucodon oehleri), įvairiose Europos ir Šiaurės Amerikos dalyse, o kai kurie bent jau artimai giminingi gyvūnai (Megazostrodon) žinomi iš išskirtinių fosilijų Pietų Afrikoje. p21/33, 174
Fiziologija
Pagal jų dydį ir dantis galima spręsti, kad jie buvo vabzdžiaėdžiai.p300 Mažas dydis rodo, kad jie turėjo tam tikrą temperatūros reguliavimo būdą, o tai savo ruožtu leidžia manyti, kad buvo apsirengę kailiu. Tokio dydžio gyvūno naktinė veikla praktiškai reikalauja padidintos vidinės šilumos gamybos. p124
Kitas veiksnys - smegenų dydis. Neabejotina, kad ankstyvųjų žinduolių smegenys buvo didesnės, palyginti su jų dydžiu. Tai parodė smegenų dydžio rekonstrukcijos. Akivaizdu, kad mezozojaus žinduolių smegenų dydis priklausė apatiniam gyvų žinduolių smegenų dydžio diapazonui. Tai bendras keturis ar daugiau kartų didesnis bazinių amniotų smegenų tūris. Labai tikėtina, kad tai buvo susiję su neokortekso, "vieno iš ryškiausių žinduolių bruožų", vystymusi. p120
Ar tai žinduolis?
Ilgai buvo ginčijamasi, ar priskirti jį prie žinduolių. Kai kas teikia pirmenybę platesniam būriui, vadinamam Mammaliaformes.
Morganucodon laikomas labai baziniu (= primityviu). Jo apatiniame žandikaulyje yra kai kurie sinapsidinių protėvių kaulai, tačiau labai sumažintos formos. Žinduolių žandikaulį sudaro tik danties kaulas.
Primityvus žandikaulio sąnarys tarp sąnarinio ir keturgalvio kaulų vis dar aptinkamas Morganucodon.p107/112 Šiuolaikinių žinduolių šie kaulai persikėlė į vidurinę ausį ir tapo ausies kauliukų dalimi, kaip malleus ir incus, Morganucodon yra neįprastas, nes ne tik tebeturi primityvųjį šarnyrą, bet ir išsivystė išvestinis žinduolių šarnyras, todėl turi dvigubą žandikaulio sąnarį.
Dantų keitimas ir lemiamas augimas yra žinduolių bruožai.p324/346 Ankstyvieji synapsidai dantis keičia visą gyvenimą, kaip ir sauropsidai. Tai vadinama polifiodontija, o žinduoliams auga tik du dantų komplektai, t. y. difiodontija.
Morganucodontidae ir kitos pereinamosios formos turėjo abiejų tipų žandikaulių sąnarius: dantinį-skambalinį (priekinį) ir sąnarinį-kvadratinį (užpakalinį).
Ieškoti