Myriapoda yra nariuotakojų pošeimis. Jame yra daugialąsčiai, šimtakojai ir kiti. Grupėje yra 13 000 rūšių, visos jos yra sausumos gyvūnai. Jų pavadinimas rodo, kad jie turi daug kojų. Iš tikrųjų viena jų turi daugiau kaip 750 kojų (Illacme plenipes), tačiau kai kurios turi mažiau nei dešimt kojų.

Myriapodų fosilijos siekia silūro pabaigą, nors molekuliniai įrodymai rodo, kad jie diversifikavosi kambro periode. Egzistuoja kambro fosilijų, panašių į miriapodus.

Klasifikacija

Myriapodai tradiciškai skirstomi į kelias pagrindines klases. Dažniausiai minimos:

  • Diplopoda – daugialąsčiai (millipedes): dauguma segmentų susijungę į diplosegmentus, kiekviename jų po dvi poras kojų; daugiausia yra detritivorai (maitinasi puvėsiu ir organinėmis medžiagomis).
  • Chilopoda – šimtakojai (centipedes): kiekvienas segmentas turi po vieną porą kojų; dauguma yra plėšrūnai ir turi nuodingas forcipules (pavirstusias pirmųjų kojų poras) grobiui paralyžuoti.
  • Pauropoda – mažieji miriapodai: labai smulkūs, silpnai segmentuoti, gyvena dirvoje ir lapų sluoksnyje.
  • Symphyla – symfylos: smulkūs, baltai permatomi, dažnai randami dirvoje, kai kurios rūšys gali pakenkti pasėliams.

Išvaizda ir anatomija

Myriapodų kūnas sudarytas iš galvos ir daugybės segmentų. Priklausomai nuo grupės, segmentai gali būti susijungę arba atskiri, o kojų skaičius ir paskirtis labai skiriasi:

  • Daugialąsčių (Diplopoda) diplosegmentai turi po dvi poras kojų, todėl jie atrodo „labiau daugakojai“.
  • Šimtakojai (Chilopoda) turi po vieną porą kojų kiekviename segmente ir yra greiti bei vikrūs medžiotojai.
  • Daugelis myriapodų turi pritaikytas gynybines struktūras: repugnatorines liaukas, kurios išskiria aitraus kvapo skysčius, ar nuodingas spicas/forcipules.

Gyvenamoji aplinka ir ekologinė rolė

Visi myriapodai yra daugiausia sausumos gyventojai ir dažniausiai randami drėgnose buveinėse — po akmenimis, medžių žieve, lapų sluoksnyje ar dirvoje. Jų ekologinė reikšmė:

  • Daugialąsčiai yra svarbūs organinių medžiagų skaidytojai — jie susmulkina ir padeda suirti lapams bei kitiems augalų likučiams.
  • Šimtakojai reguliuoja bestuburių populiacijas kaip plėšrūnai.
  • Simfylos ir pauropodai dalyvauja dirvos ekosistemose, kartais darant poveikį žemės ūkiui (retai — kenkėjai).

Dauginimasis ir elgesys

Myriapodai rodo įvairius dauginimosi būdus: kai kurios rūšys naudoja spermatoforus (spermos kokonėlius), kuriais patinai perduoda spermą patelėms; kitose pasitaiko tiesioginis apvaisinimas. Kai kurie daugialąsčiai pasilypina ant kiaušinių ir saugo juos, o kiti rūpinasi palikuonimis trumpą laiką.

Fosilijos ir evoliucija

Kaip minėta, myriapodų fosilijos siekia silūro pabaigą, o vieni žymūs radiniai — ankstyvieji žemės gyvūnai, rodantys perėjimą prie sausumos gyvenimo. Taip pat molekuliniai duomenys leidžia manyti, kad jų kilmė gali siekti dar giliau — kambro laikotarpį. Vienas garsus tyrimų objektas yra Pneumodesmus newmani, interpretuojamas kaip vienas ankstyviausių žinomų sausumos miriapodų (silūro laikotarpio fosilija).

Evoliucijos kontekste myriapodai yra svarbi artropodų linija; jų santykiai su kitomis artropodų grupėmis (pvz., su vabzdžiais, vėžiagyviais ar voragyviais) buvo plačiai diskutuojami ir tyrinėjami naudojant morfologinius bei molekulinius duomenis.

Žmogaus reikšmė ir apsauga

Dauguma myriapodų yra nekenksmingi žmonėms: šimtakojų įkandimas gali sukelti skausmą, tačiau retai būna pavojingas. Daugialąsčiai gali skleisti nemalonų kvapą, bet taip pat prisideda prie dirvos derlingumo. Kai kurios rūšys auginamos kaip egzotiniai augintiniai arba tiriamos dėl cheminių medžiagų, kurias jos išskiria.

Aplinkos nykimas, tarša ir buveinių fragmentacija kelia grėsmę kai kurioms mažoms ar endeminėms rūšims. Svarbu saugoti miško buveines ir palaikyti natūralią dirvos struktūrą, kad būtų išsaugota myriapodų įvairovė.

Trumpai tariant, myriapodai yra įvairi, seniai Žemėje egzistuojanti nariuotakojų grupė, atliekanti svarbias ekologines funkcijas ir turinti įdomią evoliucinę istoriją.