Pasak graikų mito, Niobė didžiavosi savo pranašumu prieš Leto, nes deivė turėjo tik du vaikus - dvynius Apoloną ir Artemidę, o Niobė turėjo keturiolika vaikų (Niobių) - septynis vyrus ir septynias moteris. Garsiai cituojama jos kalba, sukėlusi deivės pasipiktinimą, skamba taip:
Kasmetinės šventės, skirtos Latonai ir jos palikuonims Apolonui bei Dianai pagerbti, proga, kai susirinkę Tėbų gyventojai, vainikuoti laurų vainikais, nešė smilkalus prie altorių ir davė įžadus, minioje pasirodė Niobė. Jos apranga buvo puošni, nusėta auksu ir brangakmeniais, o veidas - toks gražus, koks tik gali būti piktos moters veidas. Ji stovėjo ir pakylėtu žvilgsniu apžiūrinėjo žmones. "Kokia kvailystė, - tarė ji, - teikti pirmenybę būtybėms, kurių niekada nematei, o ne toms, kurios stovi prieš tavo akis! Kodėl turėtų būti garbinama Latona, o ne aš? Mano tėvas buvo Tantalas, kuris buvo priimtas kaip svečias prie dievų stalo; mano motina buvo deivė. Mano vyras pastatė ir valdo šį miestą, Tėbus, o Frigija yra mano tėvo palikimas. Kad ir kur nukreipčiau akis, apžvelgiu savo galios stichijas; taip pat mano pavidalas ir buvimas nėra vertas deivės. Prie viso to pridursiu, kad turiu septynis sūnus ir septynias dukteris ir ieškau sūnų ir dukterų, kurie būtų verti mano sąjungos. Argi neturiu pagrindo didžiuotis? Argi tu pirmenybę teiksi šiai Latonai, titano dukteriai, su dviem vaikais? Aš turiu septynis kartus daugiau. Iš tiesų esu laimingas ir laimingas liksiu! Ar kas nors paneigs
tai?
Artemidė nužudė Niobės dukteris, o Apolonas nužudė Niobės sūnus, kai jie treniravosi atletikoje, o paskutinysis maldavo savo gyvybės. Jos vaikų kūnai devynias dienas gulėjo nepalaidoti, nes Dzeusas žmones pavertė akmenimis; dešimtą dieną dievai juos palaidojo. Apolonas ir Artemidė juos nužudė užnuodytomis strėlėmis, nors, pasak kai kurių versijų, bent vienas niobidas buvo išgelbėtas (dažniausiai Meliboja). Amfionas, pamatęs mirusius sūnus, arba nusižudė pats, arba jį nužudė Apolonas, prisiekęs keršyti. Nuniokota Niobė pabėgo į Sipilo kalną (Spilo kalną) Lydijoje Anatolijoje ir nepaliaujamai verkdama virto akmeniniu kriokliu. Spilo kalne yra natūralus uolos darinys, primenantis moters veidą, kuris, kaip teigiama, yra Niobės, tačiau jo nereikėtų painioti su skulptūra, iškalta netoliese, į šiaurę nuo Spilo kalno esančioje Coddino uoloje, kuri tikriausiai vaizduoja Kibelę ir kurią vietiniai gyventojai priskiria Brotei, bjauriajam Niobės broliui. Uolos darinys dar vadinamas "verkiančiu akmeniu", nes sakoma, kad vasarą akmuo verkė ašaromis. Atrodo, kad uola verkia, nes tai porėtas kalkakmenis ir pro poras prasiskverbia lietaus vanduo.
Yra įvairių pasakojimų apie tai, kaip ir kur mirė Niobė; istorija, pagal kurią Niobė iš Tėbų sugrįžta į savo gimtinę Lydijoje, užrašyta Bibliotekoje 3.46.
Jos vaikų vardai ir skaičius, jų mirties laikas ir vieta nurodomi įvairiai. Ši "Niobė", aprašyta Pausanijo (i. 21) ir Kvinto Smirnėjaus (i. 293-306), vietinių šio rajono gyventojų, buvo tokia, kokią išvaizdą įgaudavo Sipylio uola, kai ją matydavo iš tolo ir iš tinkamo taško (žr. Jebb apie Sofoklį, Antigonę, 831). Ją reikia atskirti nuo archajiškos figūros, vis dar matomos šiaurinėje kalno pusėje netoli Magnezijos, kuriai tradicija suteikė Niobės vardą, bet kuri iš tikrųjų skirta Kibelės vardui.
Pasak vienų, Niobė yra sniego ir žiemos deivė, kurios vaikai, nužudyti Apolono ir Artemidės, simbolizuoja ledą ir sniegą, kuriuos pavasarį ištirpdo saulė; pasak kitų, ji yra žemės deivė, kurios palikuonys - augmenija ir žemės vaisiai - kiekvieną vasarą išdžiūsta ir yra nužudomi saulės dievo spindulių. Burmeisteris šią legendą laiko Dioniso ir Apolono pasekėjų kovos Tėbuose, kurioje pirmieji buvo nugalėti ir išvaryti atgal į Lidiją, incidentu. Heffteris šią istoriją susieja su Lydijoje esančia lašančia uola, kuri iš tikrųjų simbolizuoja Azijos deivę, tačiau graikai ją laiko paprasta moterimi. Enmanas, kuris vardą aiškina kaip "ta, kuri neleidžia daugintis" (priešingai nei Leto, dėl kurio moterys tapo vaisingos), mano, kad pagrindinė mito esmė yra Niobės vaikų netektis. Jis lygina jos istoriją su Lamijos, kuri, Dzeusui nužudžius jos vaikus, pasitraukė į vienišą olą ir išnešiojo bei nužudė kitų vaikus, istorija. Uolos atsiradimas ant Sipylo davė pradžią pasakojimui apie Niobę, virtusią akmeniu. Tragedikai jos istoriją naudojo norėdami nurodyti moralą apie žmogaus laimės nepastovumą; Niobė tapo žmogaus prigimties, linkusios didžiuotis gerove ir pamiršti dievams priklausančią pagarbą bei paklusnumą, atstove.
Tragiška Niobės istorija buvo mėgstama literatūros ir meno tema. Eskilas ir Sofoklis pagal ją parašė tragedijas, Ovidijus ją išsamiai aprašė savo "Metamorfozėse". Meno kūriniuose garsiausias Niobės ir jos vaikų atvaizdas buvo marmurinė Niobės ir jos vaikų grupė, kurią Sozijus nuvežė į Romą ir pastatė Apolono Sosijaus šventykloje (Pliny, Nat. Hist. xxxvi. 4). Tikriausiai romėniška šio kūrinio imitacija buvo rasta 1583 m. netoli Laterano, o dabar ji saugoma Florencijos Uficių galerijoje. Senovėje buvo ginčijamasi, ar originalas yra Praksitelio, ar Skopo darbas, o šiuolaikiniai autoritetai nesutaria dėl jo tapatumo su Plinijaus minima grupe.
Niobės istorija yra sena graikų istorija: Homero "Iliados" XXIV knygoje Achilas pamini Niobę Priamui kaip gedulo tipą. Priamas panašus į Niobę, nes gedi savo sūnaus Hektoro, kuris buvo nužudytas ir kelias dienas nebuvo palaidotas. Niobė taip pat minima Sofoklio Antigonėje: žygiuodama į mirtį, Antigonė lygina savo vienatvę su Niobės vienatve. Eskilo veikalo, kurio veiksmas vyksta Tėbuose, Niobė išliko fragmentiškomis citatomis, kurias papildė papiruso lapas su dvidešimt viena eilute teksto. Iš fragmentų matyti, kad pirmąją tragedijos dalį gedinti Niobė sėdi užsidariusi ir tyli. Sofoklis taip pat sukūrė Niobę, kuri yra dingusi. Be to, Niobės ir Leto konfliktas minimas viename iš Sapfo poetinių fragmentų: ("Prieš tapdamos motinomis, Letas ir Niobė buvo ištikimiausios draugės"). Niobės ir Niobių sunaikinimo tema buvo įtraukta į Atikos vazų tapytojų repertuarą ir įkvėpė skulptūrines grupes bei sienų freskas, taip pat reljefinius raižinius ant romėnų sarkofagų.
Ikoniškos Niobės ašaros buvo paminėtos ir Hamleto sakinyje (1 veiksmo 2 scena), kuriame jis priešpriešina motinos sielvartą dėl mirusio karaliaus, Hamleto tėvo, - "kaip Niobės, visos ašaros" - jos nepadoriai skubotai santuokai su Klaudijumi.
