Tantalas: graikų mitologijos karalius, jo nusikaltimai ir bausmė

Tantalas — graikų mitologijos karalius, kurio kanibalistiniai nusikaltimai atnešė amžiną bausmę: išalkimo ir troškulio kankynę. Sužinok apie jo nuodėmes, Niobę ir Pelopą.

Tantalas graikų mitologijoje buvo mirtingasis karalius. Jis padarė daug blogų dalykų prieš dievus ir deives. Per pokylį jis bandė žmones pamaitinti savo sūnaus Pelopso mėsa. Jis paprašė dievų ir deivių ateiti į šį pokylį. Sužinoję, ką jis sumanė, jie nubaudė Tantalą ne tik šiame (gyvųjų), bet ir kitame (mirusiųjų) pasaulyje. Tantalo bausmė jam esant gyvam buvo jo karalystės žūtis. Bausmė mirusiam požemių pasaulio Tartarose buvo daug baisesnė.

Jis buvo priverstas visą laiką stovėti vandens baseine iki smakro. Per tą laiką jis visada būdavo alkanas ir ištroškęs. Kiekvieną kartą, kai Tantalas nuleisdavo galvą, norėdamas atsigerti vandens, kuriame stovėjo, vanduo nusileisdavo. Virš jo galvos kabojo medžių šakos, pripildytos vaisių. Kai jis bandydavo juos paimti, vėjas juos nupūsdavo jam nepasiekiamus. Jis buvo "vaišinamas" maistu ir gėrimais. Štai iš kur kilęs žodis "tantalizuoti".

Jo dukra yra Niobė. Jo sūnų Pelopą dievai vėl padarė gyvą. Jis išvyko į Graikiją ir tapo pusiasalio, iki šiol turinčio jo vardą, Peloponeso, valdovu.

Kilme ir įvairios versijos

Pagal skirtingus senovės šaltinius, Tantalas buvo kilęs iš dievų giminės: dažnai jį pristato kaip Zeuso sūnų (kai kur minima motina – nimfa Plouto). Taip pat įvairiose tradicijose jis minimas kaip karalius skirtingose vietovėse – kai kur jis siejamas su Frygija ar Sipilo kalnu (Azijoje), kitur – su Elis Graikijoje. Šios daugybės vietinių variantų dėka jo istorija turi kelias smulkias atmainas, tačiau pagrindiniai motyvai išlieka panašūs.

Tantalas – nusikaltimai prieš dievus

• Sūnaus Pelopso nužudymas ir patiekimas dievams: labiausiai žinoma istorijos versija pasakoja, kad Tantalas nužudė sūnų Pelopą, išpjaustė jo kūną ir patiekė dievams per vakarienę, norėdamas išbandyti jų dievišką gebėjimą atpažinti maistą arba tiesiog apsėstas piktos išdaigos. Dievai suprato jo išpuolį.
• Šventųjų dovanų vagystė: kai kurios versijos kaltina Tantalo vagyste – ambrozija ir nektaru (maistu ir gėrimu, teiktu dievams) arba kitais šventais daiktais iš Olimpo.
• Dievų paslapčių atskleidimas: yra pasakojimų, kad Tantalas atskleidė dievų paslaptis žmonėms arba įtraukė žmones į dieviškų malonių dalybą, taip sulaužydamas ribą tarp mirtingųjų ir nemirtingųjų.

Bausmė – amžinas troškulys ir alkis

Už savo nusikaltimus dievai nubaudė Tantalą itin žiauriai. Jau gyvas jis prarado savo karalystę ir valdžią; mirus – jo bausmė Tartarose tapo simboliu amžinos kančios:

• Jis buvo pririštas prie vietos stovėti vandenyje, kuris siekė iki smakro, bet kiekvieną kartą, kai jis lenkė galvą atsigerti, vanduo nusileisdavo ir palikdavo jį trokštantį.
• Virš jo galvos kabojo medžių šakos su vaisiais, tačiau kiekvieną kartą, kai jis bandydavo juos paimti, vėjas jas nupūsdavo, palikdamas maistą nepasiekiamą.

Tokia amžina perspektyva – nuolatinis alkis ir troškulys, kurių neįmanoma patenkinti – ir davė pradžią žodžiui „tantalizuoti“ (lietuviškai kartais vartojamas kaip „tantalizuoti“ arba apibūdinti būseną, kai kažkas vilioja, bet nepasiekiama).

Pelopas ir Niobė – šeimos likimai

Nors Tantalas padarė žiaurų nusikaltimą prieš savo sūnų, dievai Pelopą atgaivino arba atstatė – įvairiuose pasakojimuose Pelopso kūnas buvo atstatytas, o trūkstama peties dalis pakeista iš ivoryjaus (dramatiškas motyvas, minimas Ovidijaus ir kitų autorių kūriniuose). Vėliau Pelopas išvyko į Graikiją, kur tapo galinga figūra: laimėjęs žirgų varžybas ir įsigijęs valdžią, jis tapo to regiono, dabar žinomo kaip Peloponesas, senovės protopatore.

Tantalo dukra Niobė taip pat patyrė dievų rūstybę – pasididžiavusi savo vaikų gausa ji paniekino dievus Leto, kuri turėjo tik du vaikus (Apoloną ir Artemidę). Už tai Apolonas ir Artemidė nužudė Niobės vaikus, o Niobė buvo paversta veriančiu akmeniu (weeping rock) – šis motyvas siejamas su Sipilo kalnu.

Šaltiniai ir kultūrinė įtaka

Tantalo istorija randama įvairiuose senovės šaltiniuose – ją mini Homero ir Pindaro eilėraščiai, romėnų autorius Ovidijus savo „Metamorfozėse“ pateikia vieną iš žinomiausių pasakojimų, o geografų bei mitografų kaip Pausanijas darbuose randame vietinius vietovių ir paminklų aiškinimus. Tantalo tema vėliau daug kartų perdirbta literatūroje ir mene, o jo kančia tapo simboliu žmoniškosios beviltiškos pagundos ir dieviškos teisingumo neatšaukiamumo.

Temos ir prasmė

Tantalo mitas išryškina kelias svarbias temas: hubris (per didelis pasitikėjimas savimi, pasididžiavimas), ribos tarp mirtingojo ir dievo pažeidimą, bei dievišką atpildą. Jo istorija taip pat surišta su tolesniais mitais – Pelopo ir Niobės likimais, kurie formuoja platesnį giminės (vėliau – Atėjų namų ir kt.) pasakojimą graikų mitologijoje.

Trumpai

• Tantalas – mitinis karalius, kaltinamas žiauriu išbandymu dievų, vagyste ir paslapčių atskleidimu.
• Jo bausmė Tartarose – amžinas troškulys ir alkis, vaisių ir vandens pavylimas jam pasiekiamais, bet nepasiekiamais.
• Pelopas atgijo ir tapo svarbia figūra Graikijoje; Niobė patyrė savo tragediją dėl išdidumo.
• Tantalo vardas tapo tarptautiniu simboliu pagundos ir nepasiekiamo trokštimo (žodis „tantalizuoti“).

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra Tantalas?

K: Kuo Tantalas supykdė dievus ir deives?

K: Kokia bausmė laukė Tantalo, kol jis buvo gyvas?

K: Kas atsitiko Tantalui, kai jis mirė?

Klausimas: Iš kur kilęs žodis "tantalas"?

K: Kas yra Niobė?

K: Kas yra Pelopsas ir kas jam nutiko?

Paieška pagal raidę