Okspeckeriai (Buphagidae) – Afrikos paukščiai, valgantys parazitus
Okspeckeriai yra dvi paukščių rūšys, sudarančios Buphagidae šeimą. Tai specializuoti parazitų vartotojai, kurie savo biologija ir elgesiu stipriai susiję su didesniais žinduoliais.
Okspeckeriai yra endeminiai Afrikos į pietus nuo Sacharos savanų gyventojai. Jų pavadinimas kilo nuo jų įpročio tupėti ant stambių žinduolių (tiek laukinių, tiek prijaukintų), pavyzdžiui, galvijų ar raganosių, ir maitintis erkėmis, botulių lervomis ir kitais parazitais. Jie dažnai vaikšto arba tūpia ant šeimininko, naudodami stiprias kojas ir nagus, kad išliktų ant jo net esant judėjimui.
Remiantis naujausiais filogenezės tyrimais, okspeckerių taksonominė padėtis anksčiau buvo ginčytina; šie paukščiai sudaro atskirą liniją (Buphagidae). Molekuliniai duomenys rodo, kad jų artimiausi giminaičiai priklauso kitoms paserinių (Passeriformes) grupėms, tačiau rezultatai skiriasi tarp tyrimų ir ryšiai su konkrečiomis šeimomis (pvz., Mimidae ar strazdų giminėmis) dar nėra visiškai aiškūs.
Atsižvelgiant į žinomą šių grupių biogeografiją (paplitimą), labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra tas, kad oxpecker linija, kaip ir kitos dvi, atsirado Rytų arba Pietryčių Azijoje. Tokiu atveju abi Buphagus rūšys būtų panašios į gyvas fosilijas; tai – viena iš hipotezių, paaiškinančių, kodėl ši specializuota grupė yra išskirtinai afrikietiška.
Išvaizda ir rūšys
- Buphagus erythrorhynchus – raudšnosis okspeckeris (angl. red-billed oxpecker): pasižymi raudonu snapu ir tamsesniu kūno apmušalu.
- Buphagus africanus – geltonasnapis okspeckeris (angl. yellow-billed oxpecker): snapas geltonesnis, plunksnos šiek tiek ryškesnės.
Abiejų rūšių kūno ilgis dažniausiai svyruoja apie 20–25 cm. Plunksnos tamsesnės, o kontrastas snapui padeda lengvai atpažinti rūšis laukinėje gamtoje.
Mityba ir elgesys
- Pagrindinis maistas – išoriniai parazitai: erkės, blusos, uodų ir muselių lervos, taip pat kiti smulkūs vabzdžiai ir jų lervos, randami ant žinduolių odos ar jų kailio.
- Okspeckeriai gali valgyti ir kraują: jei šeimininkas turi atvirus žaizdus, paukščiai juos čiulpia, kad gautų papildomą maistą. Tai kartais sukelia ginčų dėl jų naudos šeimininkui — ar jie daugiau padeda, ar kenkia.
- Dažnai susiburia į nedideles grupes, ypač prie gausesnių gyvūnų stambių būrių arba gyvulių ganyklose.
Santykiai su šeimininkais
Okspeckeriai tradiciškai laikomi mutualistais — jie pašalina parazitus ir taip mažina gyvūnų parazitų naštą. Tačiau santykis nelygiateisis: kai kuriais atvejais paukščiai gali palaikyti arba net plėsti žaizdas, ilgai čiulpdami kraują, kas šeimininkui gali būti žalinga. Moksliniai tyrimai rodo, kad vietomis okspeckerių poveikis gali būti tiek naudingas, tiek kenksmingas, priklausomai nuo šeimininko rūšies, parazitų tankio ir kitų ekologinių sąlygų.
Veisimosi biologija
Okspeckeriai veisiasi sezonais, kurie priklauso nuo regiono lietaus ir maisto prieinamumo. Lizdus jie stato paaukštintuose medžių šakų sankirtose. Kai kurios poros palaiko ilgalaikę partnerystę. Perėjimo trukmė, kiaušinių skaičius ir jauniklių auginimo ypatybės atitinka vidutinius paserinių paukščių standartus.
Apsaugos būklė ir grėsmės
- Dauguma populiacijų laikomos nepriklausomomis (Least Concern), tačiau vietinės populiacijos gali mažėti dėl buveinių praradimo ar gyvulių priežiūros priemonių (pesticidai, acaricidų naudojimas), kurios sumažina jų maisto šaltinį.
- Veterinariniai preparatai, kovojant su erkėmis, ir intensyvus žemės ūkis gali neigiamai paveikti okspeckerius.
- Be to, jei paukščiai pradeda daugiau čiulpti atvirus žaizdus, juos gali persekio ti ūkininkai manydami, kad paukščiai žaloja gyvulius.
Įdomybės
- Okspeckeriai pasižymi išskirtiniu elgesiu — jie ne tik pašalina parazitus, bet kartais „signalizuoja“ šeimininkui apie erkių vietas, siunčiant charakteringus garsus.
- Jų ilgalaikiai ryšiai su žinduoliais padaro juos svarbiais ekosistemų dalyviais, ypač sauso klimato regionuose, kur parazitai gali smarkiai paveikti žinduolių sveikatą.
Apibendrinant: okspeckeriai (Buphagidae) yra išskirtinė paukščių grupė, adaptavusi mitybą ir elgesį gyvenimui glaudžioje sąveikoje su stambiais žinduoliais. Nors jų ekologinė rolė dažnai laikoma naudinga, jų poveikis šeimininkams gali būti kompleksiškas, todėl tolesni tyrimai padės geriau suprasti šių paukščių reikšmę Afrikos savanose.
Raudonskruosčiai ant raganosio
Geltonskruosčiai ant asilo
Mityba ir šėrimas
Okspėkos minta tik didelių žinduolių nugaromis. Tam tikros rūšys atrodo pageidaujamos, o kitų, pavyzdžiui, Lichtenšteino kiaunės ar topi, paprastai vengiama. Mažiausia reguliariai naudojama rūšis yra impala, tikriausiai dėl didelio erkių apkrovimo ir socialinio pobūdžio. Daugelyje savo arealo vietų jos dabar minta galvijais, tačiau vengia kupranugarių. Jie minta ektoparazitais, ypač erkėmis, taip pat vabzdžiais, užkrečiančiais žaizdas, ir kai kurių žaizdų mėsa bei krauju.
Okspekerių ir žinduolių sąveika yra diskusijų ir nuolatinių tyrimų objektas. Iš pradžių manyta, kad tai yra mutualizmo pavyzdys, tačiau naujausi duomenys rodo, kad kiaunės gali būti parazitai. Oksakaliai minta erkėmis, tačiau dažnai erkėmis, kurios jau buvo įsisiurbusios į kanopinį šeimininką, ir nėra įrodytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp erkių buvimo ir mažesnio ektoparazitų kiekio. Tačiau atlikus vieną impalų tyrimą nustatyta, kad impalos, kuriomis naudojosi žalvarniai, mažiau laiko praleido valydamosi, o tai rodo, kad jos turėjo mažiau parazitų. Buvo pastebėta, kad, norėdami atsigerti kraujo iš savo ešerių, žaladariai atsiveria naujas žaizdas ir susargdina esamas. Be to, dagiliai maitinasi žinduolių ausų vašku ir pleiskanomis, nors apie jų naudą žinduoliui žinoma mažiau, įtariama, kad tai taip pat yra parazitinis elgesys. Kai kurie šeimininkai netoleruoja jų buvimo. Drambliai ir kai kurios antilopės aktyviai išstumia kiaulininkus, kai šie nusileidžia. Kitos rūšys toleruoja vapsvaėdžius, kol jie ieško erkių ant veido, o vienas autorius tai apibūdino kaip "nemalonų ir invazinį procesą".
Okspeckeriai kaip sargybiniai
Svahilių kalba okspekeris reiškia "Askari wa kifaru", o tai angliškai reiškia "raganosio sargas". Kalifornijos valstybinio universiteto ir Viktorijos universiteto Australijoje mokslininkų komanda svarstė, ar tikrai okspekeriai padeda saugoti raganosius. Jie nustatė, kad juodieji raganosiai klausosi balsų, kuriuos skleidžia okspekeriai. Nosiniai raganosiai gerai nemato, o raganosiai - mato. Pamatę netoliese esantį žmogų, kėkštai skleidžia specifinį garsą. Išgirdę šį garsą, raganosiai arba ieško žmogaus, arba bėga. Mokslininkai atliko eksperimentą, kurio metu žmogus lėtai ėjo link raganosio. Nosisparniai, neturintys ant nugaros kiaulės, žmogų pastebėjo tik vieną iš penkių kartų, o nosisparniai su kiaulėmis žmogų pastebėdavo kiekvieną kartą ir iš daug toliau. Mokslininkams kilo klausimas, ar, jei į raganosių grupes be raganosių atnešime būrius raganosių, tai padės raganosiams išvengti žmonių medžiotojų.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra oksidatoriai?
Atsakymas: Dygliarykščiai - tai dvi Buphagidae šeimai priklausančių paukščių rūšys, endemiškai gyvenančios Afrikos į pietus nuo Sacharos savanose.
K: Kuo maitinasi jaunikliai?
A. Dygliuotieji paukščiai maitinasi erkėmis, botulių lervomis ir kitais parazitais, tupėdami ant stambių žinduolių, pavyzdžiui, galvijų ar raganosių.
K.: Kokia yra okspekerių giminės kilmė?
A.: Dygliuotųjų kregždžių kilmė nėra visiškai aiški, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad jie yra senovinė linija, gimininga dygliuotiesiems paukščiams, tripirščiams ir strazdams, kurie greičiausiai atsirado Rytų arba Pietryčių Azijoje.
K.: Kokia yra kikilių linijos biogeografija?
A.: Pagal kėkštų ir giminingų grupių biogeografiją galima daryti prielaidą, kad jie greičiausiai atsirado Rytų arba Pietryčių Azijoje, o paskui migravo į Afriką į pietus nuo Sacharos.
K.: Ar kikiliai yra artimai susiję su čiulbuonėliais ar strazdais?
Atsakymas: Nors kikiliai yra giminingi droviesiems paukščiams, dilgėlėms ir strazdams, jie nėra itin artimi nė vienai iš šių grupių.
K: Kaip kikiliai bendrauja su stambiais žinduoliais?
A.: Dygliuočiai peri ant stambių žinduolių, pavyzdžiui, galvijų ar raganosių, ir minta erkėmis, batuotų musių lervomis ir kitais parazitais.
K.: Kuo unikali kėkštų giminė?
A: Dvi Buphagidae šeimai priklausančios vapsvaėdžių rūšys laikomos gyvomis fosilijomis, nes jos greičiausiai atsirado Rytų arba Pietryčių Azijoje ir nuo to laiko liko endeminės Afrikos į pietus nuo Sacharos savanose.
