Poivingso įstatymas (oficialus pavadinimas – 10 Henry 7 c.22) buvo 1494–1495 m. priimtas teisės aktas, kurį per Droghedos seansą įvedė Airijos parlamentas, veikiantis pagal Anglijos karaliaus ir Airijos valdovo Henriko VII valdžią ir remiamas jo lordo pavaduotojo sero Edvardo Poivingso. Įstatymas žymiai apribojo Airijos parlamento autonomiją ir suteikė Anglijos monarchui bei Anglijos institucijoms tiesioginę kontrolę bei veto teisę dėl Airijoje priimamų teisės aktų. Jo priėmimo kontekstas, pagrindinės nuostatos ir pasekmės buvo tokios:

  1. Parlamento sušaukimo ir teisėkūros kontrolė. Airijos parlamentas negalėjo susirinkti be išankstinio leidimo ir be to, kad Anglijos karaliui ir jo tarybai būtų pranešta apie susirinkimo priežastis. Bet kokie Airijos parlamento siūlymai (bills) privalėjo būti iš anksto patvirtinti Karaliaus ir Anglijos tarybos (Privy Council) dokumentuose prieš pateikiant juos Airijos parlamente – tai praktiškai suteikė Anglijai galimybę vetuoti Airijos teisėkūrą.
  2. Anglijos įstatymų taikymas Airijoje. Nustatyta, kad anksčiau priimti Anglijos parlamento įstatymai taip pat taikomi Airijai; tuo pačiu buvo numatyta, kad nauji Anglijos parlamento įstatymai automatiškai Airijos teisės netaps, nebent jie būtų specialiai išplėsti arba patvirtinti Airijos atžvilgiu.
  3. Kilkenio statutų atkūrimas. Atkurtos kai kurios 1366 m. Kilkenio statutų nuostatos, skirtos angliškos tvarkos sustiprinimui ir atskyrimui tarp anglo-normanų bei airių; tarp tų priemonių buvo draudimai, susiję su teisinių ir kultūrinių ryšių palaikymu su airiais. Taip pat įstatyme buvo atkreiptas dėmesys į tam tikrus kalbinius ir kultūrinius apribojimus – pavyzdžiui, buvo nurodyta varžyti kai kurias airių kalbos vartojimo formas airių kalbą liečiančiais atvejais.
  4. Nusikalstamumas už paramą sukilėliams. Įstatymas numatė, kad įsileisti ar slėpti antivyriausybinius sukilėlius – tai nusikaltimas, už kurį buvo numatytos griežtos sankcijos. Tai buvo dalis pastangų sutramdyti vietinius judėjimus ir sukilimus po Rožių karų, kurie susilpnino Anglijos kontrolę Airijoje.
  5. Coyne ir livery uždraudimas. Buvo uždrausti praktikos, žinomos kaip "coyne and livery" – priverstinis vietos gyventojų išlaikymas ir aprūpinimas kariuomenės bei vietinių kilmingųjų kariais, kas prisidėjo prie vietinių karinių grupių įtakos ir savivalės.
  6. Karinių simbolių ir susibūrimų draudimai. Įstatymas taip pat draudė tam tikrus tradicinius karinius atributus ir viešus karo šūksnius, kurie skatino vyraujančius vietinių sukilėlių bei patrankų veiksmus ir galėjo naudotis kaip organizacinė priemonė sukilimams.

Priežastys ir kontekstas

Pagrindinė Poivingso įstatymo priėmimo priežastis buvo Anglijos centrinių institucijų siekis atkurti ir sustiprinti valdžią Airijoje po to, kai Rožių karai ir vidaus chaosas sumažino Londono įtaką. Siras Edvardas Poivingsas, kaip karaliaus pavaduotojas, stengėsi užkirsti kelią savarankiškai ir be Anglijos kontrolės formuojamai teisėkūrai bei užtikrinti, kad Airijos elitas negalėtų veikti prieš karaliaus interesus.

Įgyvendinimas ir pasekmės

Poivingso įstatymas smarkiai apribojo Airijos parlamento gebėjimą savarankiškai rengti ir priimti įstatymus. Praktikoje tai reiškė, jog daugumai svarbių teisės aktų reikėjo išankstinio Anglijos valdžios patvirtinimo, todėl Airijos politinė autonomija buvo gerokai susiaurinta. Įstatymas skatino centralizaciją ir tapo nuolatiniu politinių ginčų objektu – jį kritikavo tie, kurie siekė didesnės Airijos savivaldos, o vėliau jis tapo svarbiu tašku Grattan'o Parlamento judėjimo reikalavimuose dėl teisėkūros laisvės.

Panaikinimas ir istorinė reikšmė

Poivingso įstatymas formaliai buvo panaikintas 1782 m., kai Anglijos–Airijos santykiuose įvyko reikšmingas poslinkis ir Airijos parlamentui ėmė būti suteikta daugiau laisvės priimti vietinius įstatymus (kartais tai siejama su vadinamuoju "Constitution of 1782" ir Grattan'o Parlamento reformomis). Visgi jo ilgalaikės pasekmės – teisėkūros priklausomybės tradicija ir centralizuotos kontrolės mechanizmai – darė įtaką Airijos politiniam gyvenimui kelis šimtmečius. Poivingso įstatymas dažnai minima kaip reikšmingas pavyzdys, kaip teisės aktai gali būti panaudoti koloniškai kontrolei konsoliduoti ir kaip tai vėliau formuoja autonomijos siekius bei nacionalinius judėjimus.