Viešo naudojimo kūrinys
Viešoji nuosavybė - tai frazė, apibūdinanti tai, kas priklauso visiems žmonėms apskritai: visuomenei. Viešoji nuosavybė yra kūriniai (pvz., knygos, filmai ar paveikslai), kuriems netaikoma autorių teisių apsauga.
"Viešosios srities" priešingybė yra autorių teisių saugoma medžiaga, kuri priklauso kūrinio autoriui arba jo turtui. Sąvoka "viešoji nuosavybė" vartojama tik apibūdinant dalykus, kurie gali būti saugomi autorių teisėmis, pavyzdžiui, nuotraukas, piešinius, rašytinius straipsnius, knygas, pjeses ar panašius meno kūrinius. Paprastai visi intelektiniai kūriniai, praėjus pakankamai laiko, tampa viešąja nuosavybe. Kaip pavyzdžius galima paminėti Leonardo da Vinčio, Viljamo Šekspyro ir Liudviko van Bethoveno kūrinius bei Izaoko Niutono knygas.
Kūrinys į viešąją sritį gali patekti įvairiais būdais.
· Autorių teisių galiojimo laikas baigiasi praėjus daugeliui metų po autoriaus mirties.
· Kūrinio autorius gali teisiškai atsisakyti visų pretenzijų į medžiagą.
· Kūrėjas pamiršta pratęsti kūrinio autorių teisių galiojimą.
· Kūrinį galėjo sukurti tam tikrų vyriausybių agentūros - tokiu atveju jis buvo viešas nuo pat sukūrimo momento.
· Kūrinį sukūrė gyvūnas.
· Pranešime apie autorių teises trūksta savininko arba metų (kūriniams, sukurtiems iki 1989 m.).
Kai kuriais atvejais, jei kūrinys tampa viešai prieinamas pasibaigus autorių teisių galiojimo terminui, gali būti reikalaujama, kad kiekvienas, kuris naudoja kūrinį, pažymėtų, kas jį sukūrė. Net jei kai kurie kūriniai yra viešoji nuosavybė, nes jiems netaikomos autorių teisės, vis tiek gali būti taikomi su autorių teisėmis nesusiję naudojimo apribojimai. Pavyzdžiui, nors nacionalinių valiutų dizainas gali būti netinkamas arba netinkamas naudoti pagal autorių teises, jų padirbinėjimas sukčiavimo tikslais plačiai paplitęs kaip labai sunkus nusikaltimas. Kitas pavyzdys - logotipai ir vaizdai, kuriuose yra tik tekstas arba paprastos formos. Tokie logotipai Jungtinėse Valstijose nėra saugomi autorių teisių, tačiau jie dažnai saugomi prekių ženklais.
Neoficiali piktograma, kuria žymimi viešai prieinami dalykai.
"Google" logotipas sudarytas iš paprastų formų, todėl yra viešoji nuosavybė. Tačiau jis vis tiek yra saugomas kaip prekės ženklas.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra viešoji nuosavybė?
A: Viešoji nuosavybė - tai frazė, apibūdinanti tai, kas apskritai priklauso visiems žmonėms, pavyzdžiui, knygos, filmai ar paveikslai, kuriems netaikoma autorių teisių apsauga.
K: Kas yra viešosios nuosavybės priešingybė?
A.: Viešosios srities priešingybė yra autorių teisių saugoma medžiaga, kuri priklauso kūrinio autoriui arba jo turtui.
K: Kaip kūriniai tampa viešąja nuosavybe?
A: Kūriniai gali tapti viešąja sritimi įvairiais būdais, pavyzdžiui, kai autorių teisės nustoja galioti praėjus tam tikram laikui (paprastai 50 arba 70 metų) po kūrinio autoriaus mirties; kai kūrinio autorius teisiškai atsisako visų pretenzijų į kūrinį; jei kūrinys buvo sukurtas tam tikrų vyriausybių agentūrų; jei kūrinį sukūrė gyvūnas; jei nėra savininko, metų ar autorių teisių simbolio (kūriniams, sukurtiems iki 1989 m.).
Klausimas: Ar vis dar reikalaujama nurodyti autorystę viešai prieinamiems kūriniams?
A.: Kai kuriais atvejais, jei kūrinys tampa vieša nuosavybe pasibaigus autorių teisių galiojimo terminui, gali būti reikalaujama, kad kiekvienas, kuris naudoja kūrinį, pažymėtų, kas jį sukūrė.
K: Ar yra kokių nors apribojimų naudoti viešai prieinamus kūrinius?
A.: Nors kai kurie kūriniai yra viešoji nuosavybė, nes nėra saugomi autorių teisių, vis tiek gali būti su autorių teisėmis nesusijusių naudojimo apribojimų. Pavyzdžiui, nacionalinių valiutų padirbinėjimas gali būti neteisėtas, nors jų dizainui negali būti taikoma autorių teisių apsauga. Be to, logotipai ir paveikslėliai su tekstu ir paprastomis formomis gali būti nesaugomi autorių teisėmis, tačiau jie vis tiek gali būti saugomi prekių ženklais.
Klausimas: Kokie yra kūrėjų, kurių kūriniai tapo viešąja nuosavybe, pavyzdžiai?
A: Pavyzdžiai: Leonardas da Vinčis, Viljamas Šekspyras, Liudvikas van Bethovenas ir Izaokas Niutonas, kurių knygos tapo viešąja nuosavybe.
