Viešoji nuosavybė reiškia kūrinius, kurie nepriklauso jokiam konkrečiam asmeniui ar organizacijai ir kuriems nebegalioja ar niekada negaliojo autorių teisių apsauga. Tokie kūriniai tampa visuomenės turtu ir gali būti laisvai naudojami, kopijuojami, skleidžiami ar adaptuojami be leidimo ir be atlygio autoriui — tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais nėra jokių apribojimų.

Ką apima sąvoka „viešoji nuosavybė“?

Sąvoka vartojama kalbant apie intelektinį turtą, kuris gali būti saugomas autorių teisėmis: nuotraukas, piešinius, rašytinius straipsnius, knygas, pjeses ir kitus meno kūrinius. Nors kūrinys yra viešasis, tam tikri su juo susiję teisiniai aspektai gali išlikti svarbūs (pvz., prekių ženklai, asmens teisės, sutartiniai apribojimai).

Kaip kūrinys gali patekti į viešąją nuosavybę?

  • Autorių teisių terminas pasibaigia. Daugelyje šalių autorių teisių galiojimo trukmė nustatoma pagal autoriaus mirties datą — dažniausiai tai būna 70 metų po autoriaus mirties (kai kuriose teisėse gali būti kiti terminai, pvz., 50 ar 100 metų arba sudėtingesnės taisyklės dėl anoniminių, kolektyvinių ar užsienio kūrinių).
  • Autorius teisės aktų nustatyta tvarka atsisako teisų. Autorius gali viešai paskelbti kūrinį laisvai naudojamu arba panaudoti licenciją, pvz., Creative Commons arba deklaruoti CC0 (viešosios srities dedikaciją). Reikia atkreipti dėmesį, kad ne visuomet teisiškai įmanoma visiškai atsisakyti tam tikrų teisių (pvz., moralinių teisių kai kuriose teisėse).
  • Praeities sistemos ir neatnaujinimai. Kai kuriose jurisdikcijose senesnės autorių teisių sistemos reikalavo teisių pratęsimo ar bilietų; neatnaujinus galiojimo terminas galėjo nutrūkti ir kūrinys tapti viešasis.
  • Valstybiniai ir vyriausybiniai kūriniai. Kai kurių šalių federalinės vyriausybės dokumentai ar jų darbuotojų sukurti kūriniai nuo pat sukūrimo priskiriami viešajai nuosavybei (pvz., tam tikri JAV federalinės valdžios dokumentai). Tačiau valstijų ir kitų institucijų taisyklės gali skirtis.
  • Nežmogiškas kūrėjas. Kūrinį galėjo sukurti gyvūnas arba kita nežmogiška būtybė — tokiais atvejais daugelyje šalių autorių teisių apsauga paprastai netaikoma.
  • Trūksta teisių savininko arba informacijos. Senesniuose leidiniuose (pvz., sukurtiems iki tam tikros datos) gali trūkti autorių teisių pranešimų ar metų, dėl ko teisės galėjo nebūti tinkamai įtvirtintos.

Specialūs atvejai ir svarbios pastabos

  • Skirtingos šalys — skirtingos taisyklės. Autorių teisių trukmė ir sąlygos skiriasi tarp valstybių. Daugelyje Europos šalių taikoma autoriaus mirties + 70 metų taisyklė, tačiau yra išimčių ir sudėtingų perėjimo taisyklių. JAV, Kanadoje, Japonijoje ir kitur galioja papildomos taisyklės dėl publikacijos datų, anonimiškų darbų ar darbuotojų sukurtų kūrinių.
  • Moralinės teisės. Net jei ekonominės teisės pasibaigė, kai kuriose šalyse gali išlikti moralinės teisės (teisė būti pripažintam autoriu, teisė prieš autoriaus vardo negarbinimą ar kūrinio iškraipymą). Tai gali riboti tam tikrus viešosios srities naudojimo būdus.
  • Naujosios redakcijos ir redaguotos versijos. Originalaus (viešojo) kūrinio naujas redagavimas ar darnus perkūrimas gali turėti naują autorių teisių apsaugą, jei nauja versija yra pakankamai kūrybiška.
  • Prekių ženklai ir logotipai. Kai kurie vaizdai, ženklai ar logotipai, nors ir paprasti, gali nebūti saugomi autorių teisių (pvz., paprastas tekstas), tačiau būti apsaugoti prekių ženklais. Todėl viešosios srities statusas neatleidžia nuo rizikos pažeisti prekių ženklų įstatymus.
  • Nusikalstama veikla ir viešosios nuosavybės naudojimas. Kai kurie objektai (pvz., nacionalinių valiutų dizainas) gali būti techniškai viešoji nuosavybė ar net neatitikti autorių teisių apsaugai, tačiau jų klastojimas yra nusikaltimas (žr. padirbinėjimas, sukčiavimo pavojus).
  • Asmens teisės ir privatumas. Viešosios srities kūrinio viešinimas gali prieštarauti teisėms į privatų gyvenimą ar reklaminio naudojimo teisei (right of publicity) — ypač jei vaizduojami gyvi asmenys.
  • Duomenų bazės teisės (ES). Europos Sąjungoje egzistuoja nepriklausomas duomenų bazių (sui generis) apsaugos režimas, kuris gali riboti tam tikrų rinkinių kopijavimą ar išgavimą net jei atskiros jų dalys yra viešosios srities.

Praktiniai patarimai naudojant viešosios nuosavybės kūrinius

  • Prieš naudodami kūrinį, patikrinkite teisės statusą jurisdikcijoje, kurioje naudositės. Viešosios nuosavybės statusas gali skirtis priklausomai nuo šalies.
  • Jei įmanoma, suraskite aiškų teisių pareiškimą arba šaltinio metaduomenis (data, autoriaus mirtis). Tai palengvina rizikos vertinimą.
  • Nors teisiškai nebūtina, vis tiek rekomenduojama nurodyti autoriaus vardą ir šaltinį — tai gerina skaidrumą ir dažnai vertinama kultūrinėje praktikoje.
  • Atsargiai vertinkite naujas adaptacijas — naujai pridėtos kūrybinės apimtys gali turėti atskirą apsaugą.
  • Atkreipkite dėmesį į galimus ne-kopijavimo teisės apribojimus (prekių ženklai, privatumo teisės, kontraktai, baudžiamoji atsakomybė už klastojimą ar saugos taisyklių pažeidimus).
  • Jei norite užtikrinti, kad kiti laisvai naudotų jūsų kūrinį, apsvarstykite viešosios srities dedikaciją arba aiškią atviro licenciją (pvz., CC0 arba kitą Creative Commons licenciją).

Kaip patikrinti, ar kūrinys yra viešasis

Patikrinimui naudinga atlikti šiuos veiksmus: nustatyti autoriaus mirties datą; rasti publikacijos metus ir vietą; patikrinti, ar kūrinys buvo paskelbtas pagal senąją sistemą, reikalaujančią pratęsimo; paieškoti autorių teisių deklaracijų ar licencijų; pasitikrinti nacionalinius autorių teisių registrus ar bibliotekų duomenų bazes. Jei neaišku, pasitarkite su teisės specialistu.

Apibendrinant: viešoji nuosavybė suteikia vertingą galimybę visuomenei laisvai naudoti, tyrinėti ir skleisti kultūros bei mokslo paveldą, tačiau jos naudojimas vis tiek gali būti ribojamas kitų teisinių režimų ar moralinių teisių. Atsargus vertinimas ir atsidavimas gerai praktikai padės išvengti teisinių rizikų.