Pirminė ir antrinė teisė ES – apibrėžimas ir skirtumai

Sužinokite aiškiai apie pirminę ir antrinę teisę ES: apibrėžimai, pagrindiniai skirtumai ir kaip veikia deleguotoji (antrinė) teisė.

Parlamentinėse valdymo sistemose pirminė ir antrinė teisė yra dvi pagrindinės teisės kūrimo formos. Pirminę teisę sudaro pagrindiniai teisės aktai, iš kurių pavyzdžiai nacionaliniu lygiu yra parlamento aktai arba įstatai. Antrinė teisė (dar vadinama deleguotąja arba vykdomąja teisėkūra) – tai teisės aktai, kuriuos priima valdžios institucijos arba institucijų organai pagal pirminėje teisėje nustatytus įgaliojimus. Europos Sąjungoje pirminė ir antrinė teisė yra du iš trijų pagrindinių teisės šaltinių; trečiasis dažnai vadinamas papildoma teisė ir apima tarptautinius susitarimus bei kitus teisės principus, kurie pildo spragas tarp pirminės ir antrinės teisės aktų. Tarptautinė teisė dažnai patenka į šią papildomą kategoriją.

Kas yra pirminė teisė?

Pirminė teisė Europos Sąjungoje reiškia Sutartis ir jas išplėtojančias nuostatas. Tai yra Sąjungos teisinės sistemos kertiniai dokumentai – pavyzdžiui, Sutartis apie Europos Sąjungą (SEU/TEU) ir Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV/TFEU). Pirminė teisė nustato:

• Sąjungos tikslus ir pagrindines institucijas;
• paskirtas įgaliojimas priimti antrinius aktus;
• pagrindines teises, principus ir procedūras;
• teisės viršenybės ir teismų priežiūros mechanizmus.

Kas yra antrinė teisė?

Antrinė teisė – tai teisės aktai, priimti remiantis pirminėje teisėje nustatytais įgaliojimais. Pagrindinės antrinės teisės formos Europos Sąjungoje yra:

• Reglamentai – tiesiogiai taikomi visuose valstybėse narėse be papildomo perkėlimo į nacionalinę teisę;
• Direktyvos – įpareigoja valstybę narę siekti tam tikro rezultato, bet palieka pasirinkimą dėl vykdymo priemonių ir formos;
• Sprendimai – privalomi tiems, kam adresuoti (pvz., konkrečiai valstybei narei ar įmonei);
• Rekomendacijos ir nuomonės – neturi teisiškai saistočios jėgos, bet gali būti svarbios politikos gairėms;
• Deleguotosios ir įgyvendinamosios priemonės (delegated acts, implementing acts) – Komisijai ar kitoms institucijoms suteikti įgaliojimai patikslinti arba įgyvendinti pirminių aktų nuostatas;

Pagrindiniai skirtumai tarp pirminės ir antrinės teisės

• Šaltinis ir svarba: pirminė teisė (Sutartys) yra aukščiausias teisės šaltinis Sąjungoje; antrinė teisė turi atitikti ir vykdyti pirminę teisę.
• Priėmimo procedūra: pirminę teisę keisti yra sudėtinga (sutarčių keitimas arba ratifikacija); antrinę teisę priima institucijos pagal nustatytas procedūras, dažnai greičiau.
• Teisinis poveikis: kai kurie antriniai aktai (pvz., reglamentai) turi tiesioginį poveikį ir gali būti taikomi nacionaliniuose teismuose; privalumo ir taikymo sąlygos gali skirtis.
• Atsakomybė ir kontrolė: Europos teismų praktika tikrina ar antriniai aktai atitinka pirminę teisę ir ar institucijos nevykdė savo įgaliojimų neteisėtai.

Teisės viršenybė, tiesioginis taikymas ir prieiga prie teismo

Europos Sąjungoje galioja keli svarbūs principai:

• Teisės viršenybė – ES teisė pirmenybę teikia prieš prieštaraujančią nacionalinę teisę;
• Tiesioginis taikymas ir tiesioginė veiksmingumas – tam tikros pirminės ir antrinės nuostatos gali sukurti tiesiogines teises ir pareigas asmenims;
• Teisinė kontrolė – Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) sprendžia ginčus dėl teisės aktų galiojimo ir interpretacijos; nacionaliniai teismai gali kreiptis dėl išaiškinimo (pagal 267 straipsnį TFEU).

Papildoma teisė ir tarptautinė teisė

Trečioji teisės rūšis, kurią dažnai minima kaip papildoma teisė, apima tarptautinius susitarimus, viešosios teisės principus ir teisės normas, kurios pildo spragas arba papildo Sąjungos teisę. Tai svarbu, kai:

• pirminė ar antrinė teisė palieka spragas techniniuose arba tarptautiniuose santykiuose;
• valstybės narės ir ES sudaro tarptautines sutartis, kurios turi būti derinamos su ES teisės sistema;
• ESTT interpretuoja teisės principus, kad užtikrintų teisingumą ir nuoseklumą.

Praktiniai pavyzdžiai ir institucijų vaidmuo

Trumpai apie kasdienę praktiką:

• Komisija dažnai rengia pasiūlymus ir turi įgaliojimus prižiūrėti teisės aktų įgyvendinimą;
• Europos Parlamentas ir Taryba priima daugumą antrinių aktų – reglamentus, direktyvas ir sprendimus;
• Deleguotosios priemonės leidžia Komisijai patikslinti neesmines pirminių aktų dalis, o įgyvendinamosios priemonės – užtikrinti vienodą įgyvendinimą per komitologijos procedūras;
• ES Teisingumo Teismas užtikrina, kad antrinė teisė nekirstų pirminės teisės ir kad teisės aktai būtų aiškūs bei taikomi vienodai.

Apibendrinant: pirminė teisė – tai pagrindinės Sutartys ir jų nuostatos, nustatančios ES institucijų ir veiklos pagrindus; antrinė teisė – tai plačios teisės aktų formos, priimamos remiantis pirminėje teisėje nustatyta kompetencija ir skirtos konkretizuoti arba įgyvendinti politikas. Papildoma (tarptautinė) teisė padeda pildyti spragas ir užtikrina tarptautinį bei principinį nuoseklumą. Visi trys elementai veikia kartu siekdami užtikrinti teisinį aiškumą ir efektyvų Sąjungos funkcionavimą.

Paieška pagal raidę