Sijidas `Alí Muḥammadas (1819 m. spalio 20 d. - 1850 m. liepos 9 d.) - pirklys iš Širazo, Irano, pradėjęs šiitų islamo versiją, vadinamą bábizmu. Įkūręs šią religiją, jis pakeitė savo vardą į Báb. Žmonės, kurie tiki Babu, vadinami bábiais ir tiki, kad Babas buvo pranašas. Bābiai taip pat tiki, kad Babas yra Qá'im, kuris, kaip tiki šiitai, ateis ateityje.

Babas parašė šimtus laiškų ir knygų, kuriose dėstė, kas jis yra ir kokios yra jo religijos taisyklės. Naujosios Babo taisyklės pakeitė "šariato įstatymą", arba musulmonų taisykles jo pasekėjams. Babizmas tapo labai plačiai paplitęs; Babu tikėjo daugiau kaip dešimt tūkstančių žmonių. Irano šiitų dvasininkai, arba islamo lyderiai, nekentė Babo ir stengėsi pakenkti jo religiją išpažįstantiems žmonėms. 1850 m. Tabrise, Irane, Bebą sušaudė sušaudymo būrys.

Babas turėjo ir kitų vardų, pavyzdžiui, "Pirminis taškas" ir "Bajano taškas".

Babas visiems sakė, kad netrukus ateis kitas pranašas, kuris bus stipresnis ir dar galingesnis. Bahajų religiją išpažįstantys žmonės tiki, kad Babas kalbėjo apie Bahajų religiją pradėjusį Bahá'u'llah.

Plačiau apie Babą ir jo reikšmę: Babas paskelbė savo misiją 1844 m., kai pradėjo viešai skelbti, kad yra laukiamosios messiškoji figūra (Qá'im arba Mahdí), numatyta šiituose tekstuose. Jo pranešimai, perrašyti įstatuose ir laiškuose (dažnai vadinamuose "Bayan"), radikaliai interpretavo islamo tekstus ir siūlė naują religinę struktūrą jo pasekėjams. Daug jo tekstų parašyta persų ir arabų kalbomis; šie raštai tapo bábizmo doktrinos pagrindu.

Babo mokymas ir greitas pasekėjų skaičiaus augimas lėmė aštrias konfrontacijas su vietos ir centrinėmis autoritetinėmis struktūromis. Išsipūtusios įtampos ir smurtiniai susirėmimai — tarp jų žinomi sukilimai ir gynybinės operacijos, pavyzdžiui, Tabarsi mūšis XIX a. pabaigoje — atvedė prie masinės persekiotojų akcijos prieš bábus. Babai buvo uždaryti, tremti ir žiauriai persekiojami.

Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Babas buvo kelis kartus kalintas ir tremtas į šiaurės vakarų Irano kalėjimus (tarp jų Maku ir Chihriq), kol galiausiai buvo atgabentas į Tabrizą, kur 1850 m. liepos 9 d. jam buvo paskirta mirties bausmė. Apie jo egzekuciją yra skirtingų pasakojimų: oficialūs laikraščių ir šalies dokumentai teigia, kad jis buvo sušaudytas; bábizmo ir vėliau bahajų tradicijos kartais pateikia detalesnes, simboliškai interpretuotas versijas. Nepriklausomai nuo vykdymo aplinkybių, jo mirtis tapo svarbiu etapu, padidinusiu jo pasekėjų skaičių ir paskatinusiu judėjimo transformaciją.

Po mirties Babas tapo martyriaus simboliu ir įkvėpimo šaltiniu tolimesnėms religinėms permainoms regione. Jo idėjos ir daug išleistų tekstų suteikė pagrindą, iš kurio netrukus išaugo Bahá'í judėjimas: daug bahajų laiko Babą kaip pranašo ir pirmąjį pažadintojo etapą, o Bahá'u'lláh žvelgiamas kaip į tą, kurio Babas numatė atėjimą.

Kultūrinė ir istorinė Babos reikšmė yra dvisluoksnė: jis buvo tiek naujos religijos įkūrėjas, tiek socialinių ir religinių pokyčių katalizatorius Irane. Jo palikimas iki šiol prisimenamas ir studijuojamas tiek jo pasekėjų, tiek religijotyros požiūriu. Babos palaikai vėliau buvo perkelti ir dabar ilsisi Babo mauzoliejuje Haifoje (Izraelis), kuris yra svarbi vieta bahajų piligrimystei.

Šiandien bábizmas ir jo įtaka—ypač per Bahá'í religiją—laikomi reikšmingomis XIX a. Artimųjų Rytų religinėmis transformacijomis, kurios keitė santykį tarp tradicinių islamo institucijų ir naujų dvasinių judėjimų.