Kena (taip pat rašoma kaip quena) yra tradicinė Peru ir Andų regiono fleita. Tai plonas, paprastai iš bambuko, tačiau kartais ir iš medžio ar kaulo pagamintas vamzdis, kuris abiejuose galuose yra atviras. Ant priekinės dalies yra šešios skylutės pirštams, o gale – viena skylutė nykščiui. Norėdamas išgauti garsą, grojantysis uždaro viršutinį vamzdžio galą ties smakro arba apatinės lūpos sritimi, nukreipia oro srovę į išpjautą kraštą ir taip priverčia orą virpėti. Dėl tokios konstrukcijos kena nėra užfiksuota kaip dūminė (fipple) fleita — garsas gaunamas per išpjovą (notch), todėl instrumentas leidžia platų ekspresijos diapazoną.
Statyba ir medžiagos
Tradicinės kena gaminamos iš bambuko ar kitokios medienos. Dabartinėje gamyboje naudojami ir modernūs plastikai bei kompozitai, kurie didina patvarumą ir stabilumą drėgno klimato sąlygomis. Viršutinėje dalyje daroma išpjova (aperta) — būtent per ją grojantis nukreipia oro srovę. Skylučių išdėstymas ir diametras lemią intonaciją; meistrai gali reguliuoti toną papildomomis smulkesnėmis korekcijomis ar įdėklų panaudojimu.
Garsas, diapazonas ir tonacijos
Tradicinė kena dažnai būna G-dur tonacijos — tai reiškia, kad, uždarius visas skylutes, žemiausia natos yra G. Instrumento diapazonas priklauso nuo dėstytojo įgūdžių ir instrumento dydžio, tačiau įprastai galima pasiekti apie dvi oktavas per overblowing (perpučiant stipriau). Kena pasižymi šiltu, „kvėpuojančiu“ ir erdvų atspalvį turinčiu tonu, kuris puikiai dera su vokalu ir strypiniu ritmu.
Variantai: quenacho ir kiti
Quenacho (kartais rašoma „kenacho“) yra didesnė, žemesnė kena versija, pagaminta panašiu principu, bet ilgesnė ir platesnė. Quenacho dažnai būna D-dur tonacijos — maždaug kvartą žemiau nei įprasta kena — todėl skleidžia gilesnį, švelnų garsą, tinkantį lydėti žemesnius orkestracijos sluoksnius. Be šių dviejų, Anduose sutinkamos ir kitos ilgumo bei storio variacijos, kiekviena turinti savitą tembrą ir panaudojimo sritį.
Grojimo technika
Grojant kena, svarbu tiksli lūpų padėtis ir oro srauto valdymas. Grojimo technika apima: minkštą, valdomą įkvėpimą, tonų formavimą per mikroreguliacijas lūpų ir burnos ertmės padėtyje, vibrato kūrimą kvėpavimo pokyčiais bei dantų ar liežuvio artikuliaciją ritmikai. Daugelyje stilių taikomas ir ornamentikos naudojimas — trinarai, glissando bei dalių uždangstymas, leidžiantis kurti autentišką Andų muzikinį kolorį.
Kultūrinis ir muzikinis kontekstas
Kena yra fundamentalus Andų liaudies muzikos elementas: ji naudojama ritualuose, kaimo šventėse, pastorių dainose ir mecoscenose. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose quena tapo svarbi Nueva Canción judėjimo dalimi, kai daug muzikantų atsigręžė į tautinę muziką ir tradicinius instrumentus. Kai kurios grupės, pavyzdžiui, Illapu, naudojo ją nuolat. Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose kai kurios roko grupės integravo quena į pop/rok aranžuotes — žinomiausi pavyzdžiai yra Soda Stereo daina Cuando Pase el Temblor ir Los Enanitos Verdes kūrinys Lamento Boliviano. Quena taip pat dažnai pasirodo World muzikoje ir pasaulio muzikos fuzijos projektuose.
Folkloriniuose kontekstuose anekdotinis posakis „vamos a ir a la quena“ („mes eisime į kena“) kai kuriose Andų vietovėse buvo vartojamas kaip pažadas ar grasinimas mažiems vaikams — dalinai todėl, kad kena tradiciškai gaminta iš kietos bambuko medžiagos, kuri galėjo būti naudojama ir disciplinavimo tikslais (tai — kultūrinio paveldo detalė, kurią reikia suprasti istoriniame kontekste).
Priežiūra ir praktiniai patarimai
Kena reikalauja santykinai nedaug priežiūros: po grojimo verta išvalyti vidų, kad liktų mažiau drėgmės, reguliariai tikrinti išpjovos kraštą ir, esant poreikiui, atlikti nedidelius pataisymus. Bambuko instrumentai jautresni drėgmei ir temperatūros svyravimams, todėl lauke grojant ar keliaujant rekomenduojama naudoti dėklą. Pradedantiesiems patartina pradėti nuo paprastos G-dur kena, vėliau pereiti prie quenacho ar kitų tonacijų.
Apibendrinant — kena yra paprastos konstrukcijos, tačiau ekspresyvus ir kultūriškai reikšmingas Andų fleitos tipas, plačiai naudojamas tiek tradicinėje, tiek šiuolaikinėje muzikoje. Jos paplitimas rodo Andų muzikos gyvybingumą ir gebėjimą jungti tradiciją su moderniomis raiškos formomis.
