Saturn V: NASA raketa, nuskraidinusi Apollo misijas į Mėnulį

Saturn V: NASA milžiniška raketa, nuskraidinusi Apollo misijas į Mėnulį — techninė galia, rekordai ir istorija nuo Wernherio von Brauno iki pirmojo mėnulio nusileidimo.

Autorius: Leandro Alegsa

Saturn V buvo didelė raketa nešėja, kurią NASA naudojo kosminėje programoje, pavadintoje senovės žmonių pamėgto dievo vardu (programa "Apollo"). Su "Apollo 11" 1969 m. į Mėnulį nuskraidinti žmonės pasiekė Mėnulio paviršių – tai buvo viena iš žymiausių šios raketos pasiekimų. Didelę raketos konstrukcijos ir inžinerinių sprendimų dalį parengė vokiečių inžinierius ir mokslininkas Wernheris von Braunas. Saturn šeimoje buvo keli raketų modeliai, o Saturn V iš jų buvo aukščiausia ir galingiausia.

Kiekis ir istorija

Iš viso pagaminta 15 Saturn V laivų; į kosmosą buvo paleista 13. Du raketų egzemplioriai liko žemėje bandymams arba eksponavimams. Prieš pilotuojamus skrydžius vyko du beįgrioviminiai (nepilotaujami) skrydžiai, o pirmasis pilotuojamas Apollo skrydis, naudojantis Saturn V, buvo "Apollo 8", išskridęs 1968 m. gruodžio 21 d. Be Apollo misijų, Saturn V taip pat paleido į orbitą ir kosminę stotį Skylab; paskutiniai startai vyko pradžioje 1970–1973 m. laikotarpiu.

Konstrukcija ir varikliai

Raketa buvo trijų pakopų sistema, žymima S-IC (pirmoji pakopa), S-II (antroji pakopa) ir S-IVB (trečioji pakopa). Ji siekė apie 111 metrų (363 pėdų) aukštį ir jos startinė masė buvo maždaug 2 903 020 kilogramų (6 400 060 svarų). Pirmoji ir antroji pakopos kiekviena turėjo po penkis variklius: pirmosios pakopos varikliai buvo galingieji F-1, o antrosios ir trečiosios pakopos – J-2. F-1 buvo vienas galingiausių vienos kameros skystojo variklio tipų – kiekvienas generavo kelias meganytonas traukos jėgos, o penki kartu suteikdavo raketai milžinišką pradinį pagreitį.

Pirmosios pakopos varikliai degino žibalą (RP-1, rafinuotą keroseną) ir skystą deguonį (LOX). Antroje ir trečioje pakopose degė skystas deguonis kartu su skystu vandeniliu (LH2/LOX), kas užtikrino aukštesnį specifinį impulsą ir efektyvumą viršutinėse pakopose.

Skrydžio eiga ir našumas

Pirmosios pakopos varikliai įsijungdavo starto metu ir degė maždaug 168 sekundes. Per šį laiką raketa pasiekdavo maždaug 67 kilometrų (42 mylios) aukštį ir nutoldavo nuo starto aikštelės apie 93 kilometrus (58 mylias). Po pirmos pakopos atskyrimo įsijungdavo antroji pakopa (S-II), kuri degdama apie 8 minutes pakeldavo raketą į viršutinius atmosferos sluoksnius ir padėdavo pasiekti didelius greičius – tuo etapu greitis siekė apie 25 182 kilometrų per valandą (15 647 mylių per valandą).

Trečioji pakopa (S-IVB) pirmą kartą degė maždaug 2 minutes 30 sekundžių, kad įvestų laivą į Žemės orbitą – tipinė laukimo orbita buvo apie 191,2 km (118,8 mylios) aukštyje. Vėliau, po keleto apsisukimų ir paruošimo, trečioji pakopa buvo paleista pakartotinai (restart) ir degė apie 6 minutes, suteikdama reikiamą greitį translunerinei injekcijai (TLI). Po šio degimo greitis padidėdavo iki maždaug 40 320 kilometrų per valandą (25 050 mylių per valandą) — pakankamai, kad įgautų trajektoriją link Mėnulio.

Naudingasis krovinys skyrėsi priklausomai nuo misijos ir raketos paruošimo: ankstyvosiose misijose į kosminę misiją buvo gabenta apie 44 600 kilogramų naudingojo krovinio, vėlesniuose Apollo skrydžiuose šis skaičius padidėjo iki maždaug 46 800 kilogramų — pakankamai talpos komandiniam ir tarnybiniam moduliui kartu su Mėnulio moduliu bei kuro atsargomis translunerinei misijai.

Pavelgas ir palikimas

Saturn V išliko kaip viena galingiausių ir įtakingiausių raketų istorijoje: ji leido įgyvendinti žmogaus išvykas į Mėnulį ir parodė, ką gali pasiekti daugybės inžinierių ir mokslininkų bendradarbiavimas. Kelios nenuleistos ar restauruotos Saturn V dalys šiandien eksponuojamos muziejuose, o projektavimo sprendimai ir variklių technologijos tapo pagrindu vėlesniems kosminių skrydžių tyrimams.

Saturn V įkvėpė vėlesnes raketų konstrukcijas, o jos istorija – nuo projektavimo fazės iki paskutinių startų – yra svarbi XX a. kosmoso tyrinėjimo istorijos dalis.

Wernheris von Braunas stovi prie penkių labai didelių "Saturn V" variklių 1961 m.Zoom
Wernheris von Braunas stovi prie penkių labai didelių "Saturn V" variklių 1961 m.

Susiję puslapiai

Klausimai ir atsakymai

K: Kaip vadinosi kosminė programa, kurioje buvo naudojamas "Saturn V"?


A: Kosminė programa, kurioje buvo naudojamas "Saturn V", vadinosi "Apollo" programa.

K: Kas suprojektavo didžiąją dalį raketos?


A: Didelę dalį raketos suprojektavo vokiečių inžinierius ir mokslininkas Wernher von Braun.

K: Kiek Saturno raketų buvo išsiųsta į kosmosą?


A: Į kosmosą buvo pasiųstos 32 "Saturn" raketos.

K: Kokio aukščio buvo "Saturn V" raketa?


A: Raketa "Saturn V" buvo 111 metrų (363 pėdų) aukščio.

K: Kokius degalus degino pirmosios pakopos varikliai?


A: Pirmosios pakopos varikliai kartu degino žibalą ir skystą deguonį.

K: Kiek laiko prireikė, kad pirmosios pakopos varikliai pakeltų "Apollo" nuo Žemės?


A: Pirmosios pakopos varikliai degė 168 sekundes, todėl "Apollo" galėjo pakilti nuo Žemės.

K: Kokiu greičiu turėjo skrieti "Apolonas", kad pasiektų Mėnulį? A: Kad "Apollo" pasiektų Mėnulį, jis turėjo skrieti 40 320 km per valandą greičiu.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3