Pusbalsiai: apibrėžimas, tarimas ir rašyba (W, Y, /w/, /j/)
Sužinokite viską apie pusbalsius: apibrėžimą, tarimą ir rašybą (W, Y; IPA /w/, /j/), istoriją ir pavyzdžius — aiškiai ir suprantamai.
Pusbalsiai – tai garsai, kurie skamba labai panašiai į balsius, bet fonetiškai ir funkcionaliai elgiasi kaip konsonantai. Kartais juos vadina semibalsiais arba approksimantais. Jie paprastai turi mažesnį oro srauto suvaržymą nei kiti konsonantai, todėl akustiškai primena balsius, tačiau žodžio sandaroje jie užima konsonanto vietą.
Tarimas ir fonetinė prigimtis
Dažniausiai minima pora pusbalsių yra labiovelarinis approximantas /w/ ir palatalinis approximantas /j/. IPA raidėmis jie žymimi kaip /w/ ir /j/:
- /w/ – labiovelarinis approximantas: lūpos truputį suartėja, užpakalinė gomurio dalis pakyla. Pavyzdžiai anglų kalboje: win /wɪn/, wine /waɪn/ (laužtinis pavyzdys: galimas /w/ kaip pradinis pusbalsis; taip pat jis veikia kaip off-glide diptongoje /aʊ/ žodyje cow /kaʊ/).
- /j/ – palatalinis approximantas: liežuvis artėja prie gomurio priekinės dalies. Angliškai: yes /jɛs/, you /juː/; lietuviškai /j/ skamba kaip raidė j žodžiuose jaunas, jūra.
Fonetiškai šie garsai yra approksimantai (ne trankieji ar užtvariniai), jie gali dalyvauti diptongų formavime (pvz., /w/ kaip off-glide arba /j/ kaip on-glide).
Rašyba ir istorija
Tiek lotynų, tiek vėlesnėse raidynų tradicijose ilgą laiką viena raidė žymėjo ir balsinę, ir konsonantinę reikšmę. Senovės lotynų kalboje raidės V ir I tarė tiek balsius (/u/, /i/), tiek atitinkamus pusbalsius. Tai reiškia, kad lotyniškuose užrašuose tos pačios raidės buvo vartojamos skirtingoms reikšmėms: pavyzdžiui, istorinis užrašas Gaivs Ivlivs Cezaris atitinka šiuolaikinį Gaius Iulius Caesar, o vynas buvo rašomas vinum (lot. vinum).
Po Romos imperijos žlugimo viduramžiais rašyboje pradėjo ryškėti skirtumai: spauda ir rankraščiai vėliau išskyrė U nuo V bei I nuo J, kad aiškiau parodytų, kada raidė reiškia balsį, o kada – pusbalsį/konsonantą. Raidė J kaip atskira grafema susiformavo viduramžiais ir buvo tvirtinama bei plačiau įteisinta renesanso ir ankstyvųjų naujųjų laikų laikotarpiais, kad būtų galima skirti /j/ nuo /i/. Panašiai raidė W atsirado vokiškose ir kitose germanų rašybose kaip dvigubas V/U (angl. double u) arba iš senosios anglų runinės raidės wynn (ƿ), kad žymėtų garsą /w/, kurio klasikinėje lotynų abėcėlėje nebuvo atskiros grafemos.
Šie pokyčiai leidžia suprasti, kodėl istoriškai tos pačios lotyniškos raidės rašė tiek balsius, tiek pusbalsius, o vėlesnėse kalbose, ypač anglų, pasirodė specifiškesnė grafika: anglų kalboje pusbalsiai dažnai žymimi raidėmis W ir Y (kai anglų žodžiuose Y veikia kaip konsonantas, jis atitinka /j/; kaip balsis – gali žymėti skirtingas balso reikšmes, pvz., trumpą /ɪ/ ar ilgą /aɪ/).
Praktiniai pastebėjimai
- Kalbose skirtumas tarp pusbalsio ir balsio lemia žodžių sandarą bei kirčiavimą: pusbalsiai dažnai sudaro sąjungas su kitais balsiais (diptongus, glides), bet ne sudaro atskiro kirčio skiemens.
- Anglų rašyboje raidė Y kartais žymi pusbalsį /j/ pradžioje (yes), bet dažniau kaip balsį viduryje arba gale (my /maɪ/, happy /ˈhæpi/), todėl reikia atsižvelgti į fonetinį kontekstą.
- Lietuvių kalboje pusbalsis /j/ nuosekliai žymimas raide j ir skamba kaip anglų y žodyje yes; raidė y lietuvių rašyboje žymi ilgą balsį /iː/.
Trumpai tariant, pusbalsiai /w/ ir /j/ yra glaudžiai susiję su balsiais akustiškai, bet jų funkcija žodyje – konsonantinė. Istorinė raidžių raida (V/I → U/V, I → J, dvigubas U → W) atspindi poreikį raštu aiškiai atskirti balsius nuo pusbalsių bei įvairių kalbų fonetines ypatybes.
Ieškoti