JAV Konstitucijos XVII pataisa (1913): senatorių tiesioginių rinkimų įvedimas
Sužinokite, kaip 1913 m. XVII pataisa pakeitė JAV Konstituciją ir įvedė senatorių tiesioginius rinkimus — svarbus demokratijos posūkis Amerikos politikoje.
1913 m. balandžio 8 d. ratifikuota Jungtinių Valstijų Konstitucijos septynioliktoji pataisa (XVII pataisa) pakeitė Jungtinių Valstijų senatorių rinkimo tvarką. Pirmuosius 125 metus pagal Konstitucijos 1 straipsnio 3 dalį JAV senatorius turėjo rinkti valstijų įstatymų leidžiamieji organai. Dėl tam tikrų problemų Jungtinių Valstijų Senate atsirado poreikis pakeisti senatorių rinkimo būdą iš netiesioginių į tiesioginius Jungtinių Valstijų gyventojų rinkimus.
Kontekstas ir priežastys
Iki XVII pataisos priėmimo senatoriai buvo renkami valstijų įstatymų leidžiamųjų organų. Ši sistema turėjo kelias rimtas problemas:
- Korupcija ir įtaka: buvo atvejų, kai kandidatams buvo siūlomi kyšiai arba jie siekė daryti spaudimą valstijų politikams;
- Politinių sandorių ir blokadų problema: kartais įstatymų leidžiamieji organai nesugebė susitarti ir dėl to senatorių vakansijos buvo užpildomos vėlai arba likdavo neužimtos ilgą laiką;
- Demokratijos reikalavimai: progresistų judėjimas XX a. pradžioje rėmė platesnį rinkėjų dalyvavimą ir tiesiogines rinkimų procedūras kaip priemonę mažinti korupciją ir sustiprinti atsakomybę rinkėjams.
Pagrindinės pataisos nuostatos
XVII pataisa pagrindinius pakeitimus apibūdina trumpai ir aiškiai:
- Senatoriai turi būti renkami tiesiogiai piliečių, o ne valstijų įstatymų leidžiamųjų organų;
- pataisa taip pat numato procedūras senatorių vakansijų užpildymui: leidžiama valstijoms įstatymu nustatyti, kad gubernatorius paskirtų laikinuosius senatorius iki specialių rinkimų;
- pataisa užtikrina, kad rinkimų procesas būtų vadovaujamas plačiai priimtų demokratinių principų ir aiškesnių taisyklių.
Pasekmės ir reikšmė
XVII pataisa turėjo kelias svarbias pasekmes:
- Demokratizacija: senatoriai tapo tiesiogiai atskaitingi rinkėjams, o ne vien valstijų politikams;
- Valstybių valdžios pasikeitimas: sumažėjo valstijų parlamentų įtaka Federacijos lygmens atstovybėje, o tai kai kuriems kritikams reiškė valstybės teisių susilpnėjimą;
- Rinkimų ir partinės politikos transformacija: tiesioginiai rinkimai paskatino partijų organizacijas ir nacionalinę politiką labiau orientuotis į plataus masto rinkėjų pritraukimą;
- Laikinos paskyrimo praktika: valstijos pasinaudoja skirtingomis procedūromis užpildyti vakansijas – kai kurios reikalauja greitų specialių rinkimų, kitos leidžia gubernatoriui paskirti laikiną senatorių; ši praktika tebevyksta iki šiol ir kartais tampa ginčų objektu.
Ginčai ir tolesnė diskusija
Nors daugeliui pataisa atrodė žingsnis link didesnės demokratijos, ji taip pat turėjo kritikų. Pagrindinės kritikos sritys:
- kai kas mano, kad tai sumažino valstijų vaidmenį federalinėje tvarkoje ir silpnino federalizmo pusiausvyrą;
- kiti teigia, jog tiesioginiai rinkimai padidino įtaką nacionalinėms partijoms ir didelėms rinkimų kampanijoms;
- praktinės problemos dėl laikino paskyrimo tvarkos kai kuriose valstijose kartais sukelia politinius ginčus ir teisinius ginčus.
Trumpa išvada
JAV Konstitucijos XVII pataisa (ratifikuota 1913 m. balandžio 8 d.) buvo reikšmingas žingsnis į tiesioginę demokratiją ir reformavo vieną iš svarbiausių federalinės valdžios institucijų – Senatą. Jos priėmimas atspindėjo XX a. pradžios progresinių idėjų įtaką ir ilgalaikę diskusiją apie atstovavimo pobūdį, valstybės ir federalinės valdžios santykį bei būdus, kaip užtikrinti aiškesnę atsakomybę rinkėjams.
Tekstas
Jungtinių Valstijų Senatą sudaro po du senatorius iš kiekvienos valstijos, kuriuos šešeriems metams renka valstijos gyventojai; kiekvienas senatorius turi po vieną balsą. Kiekvienos valstijos rinkėjai turi turėti kvalifikaciją, būtiną gausiausios valstijų įstatymų leidžiamosios valdžios šakos rinkėjams.
Kai atsiranda laisvų vietų Senate, tos valstijos vykdomoji valdžia išduoda rinkimų raštus šioms laisvoms vietoms užimti: bet kurios valstijos įstatymų leidžiamoji valdžia gali įgalioti savo vykdomąją valdžią laikinai paskirti kandidatus, kol žmonės užpildys laisvas vietas rinkimų būdu, kaip nurodys įstatymų leidžiamoji valdžia.
Šis pakeitimas negali būti aiškinamas taip, kad turėtų įtakos bet kurio senatoriaus, išrinkto prieš įsigaliojant Konstitucijai, rinkimams ar kadencijai.
Pagrindinė informacija
Kai 1788 m. buvo priimta Konstitucija, senatorius turėjo rinkti valstijų įstatymų leidėjai. Ši nuostata galiojo 125 metus. XIX a. pabaigoje tapo aišku, kad ši tvarka kelia daug problemų. Be to, kad ilgus mėnesius ir net metus truko laisvos vietos, valstijų įstatymų leidžiamosios valdžios organus ėmė kontroliuoti politinės mašinos. Tai sugadino procesą ir Senatas buvo laikomas "milijonierių klubu", kuris tarnavo ne žmonėms, o privatiems interesams. Nuo 1890-ųjų Atstovų Rūmai priėmė keletą rezoliucijų dėl Konstitucijos pataisos, kurioje buvo siūloma senatorius rinkti tiesioginiais rinkimais. Senatas atsisakė net balsuoti dėl šių pasiūlymų.
Šiuo metu daugelis valstybių pakeitė savo strategiją. Jungtinių Valstijų Konstitucijos penktajame straipsnyje siūlomi du Konstitucijos keitimo būdai. Be įprastinio metodo, kai abu Kongreso rūmai balsuoja dviem trečdaliais balsų, buvo dar vienas metodas. Jame buvo nurodyta, kad jei dėl jo kreipiasi du trečdaliai valstijų įstatymų leidžiamųjų organų, Kongresas turi sušaukti konstitucinį suvažiavimą. Šis metodas anksčiau nebuvo taikomas. Paaiškėjus, kad du trečdaliai valstijų nori pokyčių, Kongresas ėmėsi veiksmų.
1911 m. Atstovų Rūmai priėmė 39-ąją bendrą rezoliuciją, kurioje siūloma konstitucijos pataisa dėl tiesioginių JAV senatorių rinkimų. Senatas rezoliucijai pritarė, bet kadangi joje buvo numatytas pakeitimas, ji buvo grąžinta į Atstovų Rūmus. Po metų iš dalies pakeista bendra rezoliucija buvo išsiųsta valstijoms ratifikuoti. Reikalaujami trys ketvirtadaliai valstijų ratifikavo pataisą, ir 1913 m. balandžio 8 d. septynioliktoji pataisa tapo oficialia.
Nuostatos
1 punktas
Jungtinių Valstijų gyventojai iš kiekvienos valstijos šešeriems metams renka po du senatorius. Kiekvienas senatorius Senate turės po vieną balsą. Yra 100 senatorių ir 100 balsų. "Kiekvienos valstijos rinkėjai turi turėti kvalifikaciją, reikalingą gausiausios valstijos įstatymų leidžiamosios valdžios šakos rinkėjams" reiškia, kad kiekvienas, kuris gali balsuoti savo valstijos rinkimuose, gali balsuoti ir už Senatorių. Archaine Konstitucijos kalba tai buvo parašyta taip, kad būtų galima leisti valstijoms turėti skirtingą kvalifikaciją asmenims, galintiems balsuoti už jų senatorių.
2 punktas
Nuostata dėl laisvų darbo vietų. Anksčiau, kai atsirasdavo laisvų vietų, kelių valstijų įstatymų leidėjai negalėdavo susitarti, kas jas užims. Iki Septynioliktosios pataisos laisvos vietos galėjo būti užimamos mėnesiais, o kai kuriais atvejais net metais. Pagal Septynioliktąją pataisą, jei senatorius miršta arba turi palikti savo postą, jo valstijos gubernatorius gali paskirti laikiną senatorių, kol bus surengti specialūs rinkimai.
3 punktas
Tai paprastas papildymas, kuriuo siekiama, kad priėmus Septynioliktąją pataisą nebūtų nutrauktas bet kurio senatoriaus, išrinkto prieš priimant pataisą, išrinkimas ar kadencija. 1914 m. Jungtinių Valstijų Senato rinkimai buvo pirmieji visoje šalyje vykę visuotiniai senatorių rinkimai.
Ieškoti