Septynioliktoji Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos pataisa

Tekstas

Jungtinių Valstijų Senatą sudaro po du senatorius iš kiekvienos valstijos, kuriuos šešeriems metams renka valstijos gyventojai; kiekvienas senatorius turi po vieną balsą. Kiekvienos valstijos rinkėjai turi turėti kvalifikaciją, būtiną gausiausios valstijų įstatymų leidžiamosios valdžios šakos rinkėjams.

Kai atsiranda laisvų vietų Senate, tos valstijos vykdomoji valdžia išduoda rinkimų raštus šioms laisvoms vietoms užimti: bet kurios valstijos įstatymų leidžiamoji valdžia gali įgalioti savo vykdomąją valdžią laikinai paskirti kandidatus, kol žmonės užpildys laisvas vietas rinkimų būdu, kaip nurodys įstatymų leidžiamoji valdžia.

Šis pakeitimas negali būti aiškinamas taip, kad turėtų įtakos bet kurio senatoriaus, išrinkto prieš įsigaliojant Konstitucijai, rinkimams ar kadencijai.

Pagrindinė informacija

Kai 1788 m. buvo priimta Konstitucija, senatorius turėjo rinkti valstijų įstatymų leidėjai. Ši nuostata galiojo 125 metus. XIX a. pabaigoje tapo aišku, kad ši tvarka kelia daug problemų. Be to, kad ilgus mėnesius ir net metus truko laisvos vietos, valstijų įstatymų leidžiamosios valdžios organus ėmė kontroliuoti politinės mašinos. Tai sugadino procesą ir Senatas buvo laikomas "milijonierių klubu", kuris tarnavo ne žmonėms, o privatiems interesams. Nuo 1890-ųjų Atstovų Rūmai priėmė keletą rezoliucijų dėl Konstitucijos pataisos, kurioje buvo siūloma senatorius rinkti tiesioginiais rinkimais. Senatas atsisakė net balsuoti dėl šių pasiūlymų.

Šiuo metu daugelis valstybių pakeitė savo strategiją. Jungtinių Valstijų Konstitucijos penktajame straipsnyje siūlomi du Konstitucijos keitimo būdai. Be įprastinio metodo, kai abu Kongreso rūmai balsuoja dviem trečdaliais balsų, buvo dar vienas metodas. Jame buvo nurodyta, kad jei dėl jo kreipiasi du trečdaliai valstijų įstatymų leidžiamųjų organų, Kongresas turi sušaukti konstitucinį suvažiavimą. Šis metodas anksčiau nebuvo taikomas. Paaiškėjus, kad du trečdaliai valstijų nori pokyčių, Kongresas ėmėsi veiksmų.

1911 m. Atstovų Rūmai priėmė 39-ąją bendrą rezoliuciją, kurioje siūloma konstitucijos pataisa dėl tiesioginių JAV senatorių rinkimų. Senatas rezoliucijai pritarė, bet kadangi joje buvo numatytas pakeitimas, ji buvo grąžinta į Atstovų Rūmus. Po metų iš dalies pakeista bendra rezoliucija buvo išsiųsta valstijoms ratifikuoti. Reikalaujami trys ketvirtadaliai valstijų ratifikavo pataisą, ir 1913 m. balandžio 8 d. septynioliktoji pataisa tapo oficialia.

Nuostatos

1 punktas

Jungtinių Valstijų gyventojai iš kiekvienos valstijos šešeriems metams renka po du senatorius. Kiekvienas senatorius Senate turės po vieną balsą. Yra 100 senatorių ir 100 balsų. "Kiekvienos valstijos rinkėjai turi turėti kvalifikaciją, reikalingą gausiausios valstijos įstatymų leidžiamosios valdžios šakos rinkėjams" reiškia, kad kiekvienas, kuris gali balsuoti savo valstijos rinkimuose, gali balsuoti ir už Senatorių. Archaine Konstitucijos kalba tai buvo parašyta taip, kad būtų galima leisti valstijoms turėti skirtingą kvalifikaciją asmenims, galintiems balsuoti už jų senatorių.

2 punktas

Nuostata dėl laisvų darbo vietų. Anksčiau, kai atsirasdavo laisvų vietų, kelių valstijų įstatymų leidėjai negalėdavo susitarti, kas jas užims. Iki Septynioliktosios pataisos laisvos vietos galėjo būti užimamos mėnesiais, o kai kuriais atvejais net metais. Pagal Septynioliktąją pataisą, jei senatorius miršta arba turi palikti savo postą, jo valstijos gubernatorius gali paskirti laikiną senatorių, kol bus surengti specialūs rinkimai.

3 punktas

Tai paprastas papildymas, kuriuo siekiama, kad priėmus Septynioliktąją pataisą nebūtų nutrauktas bet kurio senatoriaus, išrinkto prieš priimant pataisą, išrinkimas ar kadencija. 1914 m. Jungtinių Valstijų Senato rinkimai buvo pirmieji visoje šalyje vykę visuotiniai senatorių rinkimai.