Seiferto galaktika
Seyferto galaktikos pavadintos Karlo Seyferto, kuris pirmą kartą jas aprašė 1943 m., vardu.
Šios galaktikos yra vienas iš dviejų pagrindinių aktyviųjų galaktikų tipų. Kita didelė grupė yra kvazarai. Seyferto galaktikos turi į kvazarą panašius branduolius: jos yra labai tolimi šviesūs elektromagnetinės spinduliuotės šaltiniai. Jų labai didelio paviršiaus ryškumo spektrai pasižymi stipriomis, didelės jonizacijos emisijos linijomis. Tačiau, kitaip nei kvazarai, jų priimančiosios galaktikos yra aiškiai matomos.
Seyferto galaktikos sudaro apie 10 % visų galaktikų ir yra vieni intensyviausiai tiriamų astronomijos objektų. Manoma, kad jas veikia tie patys reiškiniai kaip ir kvazarus, nors jos yra arčiau ir mažiau šviečia nei kvazarai. Šių galaktikų centruose yra supermasyvios juodosios skylės, kurias supa krintančios medžiagos akreciniai diskai. Manoma, kad akreciniai diskai yra stebimos ultravioletinės spinduliuotės šaltinis. Ultravioletinės spinduliuotės linijos ir absorbcijos linijos yra geriausias būdas analizuoti aplinkinę medžiagą.
Matomoje šviesoje dauguma Seyferto galaktikų atrodo kaip įprastos spiralinėsgalaktikos. Tačiau, tyrinėjant juos kituose bangų ilgiuose, tampa aišku, kad jų branduolių šviesis yra toks pat didelis kaip ir ištisų Mėlynbarzdžio dydžio galaktikų šviesis.
Circino galaktika, II tipo Seyferto galaktika
Aktyviojo galaktikos branduolio schema. Centrinę juodąją skylę supa akrecinis diskas, kurį supa toras. Parodyta plačiųjų linijų sritis ir siaurųjų linijų spinduliavimo sritis, taip pat iš branduolio išeinančios čiurkšlės
Pavyzdžiai
Štai keletas žymių Seyferto galaktikų pavyzdžių:
- Circinus galaktika turi iš savo centro išmetamų dujų žiedus
- KentauroA galaktika, matyt, ryškiausia Seyferto galaktika, matoma iš Žemės. Tai milžiniška elipsinė galaktika: radijo galaktika, išsiskirianti savo reliatyvistine srove, kurios ilgis siekia daugiau nei milijoną šviesmečių.
- Messier 51a (NGC 5194), Virpamoji galaktika, viena geriausiai žinomų galaktikų danguje.
- Messier 81 (NGC 3031) - populiarus mėgėjiškos astronomijos taikinys, antra pagal ryškumą Seyferto galaktika danguje po Kentauro A
- Messier 87 (NGC 4486), centrinė Mergelės telkinio galaktika ir didžiausia galaktika vietiniame superklasteryje. Tai radijo galaktika, išsiskirianti 4400 šviesmečių ilgio reliatyvistine srove, kurią varo milžiniška supermasyvi juodoji skylė, kurios masė (3,5 ± 0,2)-6,3 milijardo Saulės masių
- NGC 1672 branduolį gaubia intensyvios žvaigždžių sprogimo sritys
Seyferto galaktika Messier 51
Seyferto galaktika Messier 87
Seyferto galaktika Centaurus A
Klausimai ir atsakymai
K: Kas pirmasis aprašė Seyferto galaktikas?
A: Karlas Seifertas pirmą kartą jas aprašė 1943 m.
K: Kokie yra du pagrindiniai aktyviųjų galaktikų tipai?
A: Du pagrindiniai aktyviųjų galaktikų tipai yra Seyferto galaktikos ir kvazarai.
K: Kuo Seyferto galaktikos skiriasi nuo kvazarų?
A: Skirtingai nei kvazarai, Seyferto galaktikos aiškiai matomos jų šeimininkės galaktikos. Jos taip pat yra arčiau ir mažiau švytinčios nei kvazarai.
K: Kokią dalį visų galaktikų sudaro Seyferto galaktikos?
A: Apie 10 % visų galaktikų sudaro Seifertai.
K: Kaip manoma, kas yra šių objektų stebimos ultravioletinės spinduliuotės šaltinis?
Atsakymas: Manoma, kad šių objektų stebimos ultravioletinės spinduliuotės šaltinis yra akreciniai diskai, supantys supermasyvias juodąsias skyles jų centruose.
K.: Kaip galima išanalizuoti Seyferto galaktiką supančią medžiagą?
A: Analizuojant Seyferto galaktiką supančią medžiagą, galima naudoti ultravioletinės spinduliuotės linijas ir absorbcijos linijas.
K: Kaip atrodo tipiška Seyferto galaktika, matoma regimojoje šviesoje?
A: Matomoje šviesoje dauguma Seyferto galaktikų atrodo kaip įprastos spiralinės galaktikos.
