Lygioji gyvatė (Coronella austriaca) — aprašymas, paplitimas, elgsena
Lygioji gyvatė (Coronella austriaca) — išsamus aprašymas, paplitimas ir elgsena: atpažinimas, mityba, dauginimasis bei apsauga, faktai ir praktiniai patarimai.
Lygioji gyvatė yra Coronella austriaca. Tai viena iš trijų gyvatės rūšių, aptinkamų Didžiojoje Britanijoje, kur ji gyvena tik pietinėse aukštapelkėse. Tai nenuodinga kolubridų rūšis, aptinkama šiaurės ir vidurio Europoje bei šiaurės rytuose iki Irano. Priešingai nei daugelio kitų gyvatės, jų žvynai plokšti (ne kiliniai). Dėl to gyvatės žvynai liečiant yra švelnios tekstūros, nuo to ir kilo jos bendrinis pavadinimas.
Išvaizda
Lygioji gyvatė yra vidutinio dydžio: suaugusių ilgis dažniausiai svyruoja apie 50–75 cm, retais atvejais siekia iki 90 cm. Kūnas stangrus, galva nėra labai aiškiai atskirta nuo kaklo (nebūdinga trikampė forma, kaip pas vienas kitas nuodingas rūšis). Spalva labai kinta — nuo pilkai rudos iki rudo žalios ar rudo smėlinės, dažnai su smulkiais tamsesniais dryžiais arba dėmelėmis. Žvilgančių, lygiai dengiamų žvynų paviršius suteikia gyvatei glotnią išvaizdą.
Elgsena ir mityba
Lygioji gyvatė daugiausia yra slapstūnė, aktyvi sutemose ir rytais (krepsuliarinė), tačiau šiltesnėmis dienomis gali būti ir dieninė. Dažnai randama po akmenimis, medžių rietuvėse, šakų krūvose ir tankioje žolėje. Tai gana vikri gyvatė, mokanti lipti augmenijoje ir ieškoti slėptuvių.
Minta smulkesniais gyvūnais: ypač kitais ropliais (lapiukais, mažomis gyvatėmis), driežais, taip pat smulkiais žinduoliais, varliagyviais ir jaunikliais paukščių. Didesnį grobį ji sutramdo suspausdama, tačiau, skirtingai nei tikrieji smaugėjai, paprastai jo nepakankamai užgniaužia iki mirties — veikla labiau sutramdymas ir suvaržymas.
Dauginimasis
Veisimosi sezonas prasideda pavasarį. Patinėliai aktyviai ieško patelių, kartais vyksta viliojimosi kovos. Patelės deda kiaušinius (tai oviparinė rūšis); lizdas dažnai įrengiamas šiltoje, apsaugotoje vietoje — pavyzdžiui, po akmenimis, medžių kamienų rievėse arba dirvoje ir smėlyje, kur yra pakankamai šilumos incubacijai. Kiaušinių skaičius vienoje vadoje svyruoja (dažniausiai keli až keliolika), inkubacijos trukmė priklauso nuo temperatūros — paprastai kelios savaitės, po kurių išsivysto jaunieji gyviai.
Paplitimas ir buveinės
Rūšis paplitusi plačiai: šiaurės ir centrinėje Europoje, taip pat Rytų link iki Irano. Ji renkasi įvairias buveines — atvirus krūmynus, pievas, miškingas vietoves, akmenuotas šlaitus ir aukštapelkes. Didžiojoje Britanijoje aptinkama ribotai, daugiausia pietinėse aukštapelkėse.
Sąveika su žmonėmis ir apsauga
Lygioji gyvatė yra nenuodinga ir paprastai nepavojinga žmogui. Dėl panašios raštos ir kontrasto ji kartais sumaišoma su nuodinga angimi (Vipera rūšimis), todėl žmonės ją neretai persekioja. Svarbūs grėsmės veiksniai — buveinių naikinimas, fragmentacija, intensyvi žemės ūkio veikla ir tiesioginis persekiotumas.
Tarptautinės raidos vertinimu (IUCN) rūšis dažnai priskiriama prie «mažiausiai paveiktų» (Least Concern), tačiau vietinė padėtis gali būti jautresnė ir reikalauti apsaugos priemonių, ypač regionuose, kur gyvuoja izoliuotos populiacijos.
Gynybinės priemonės ir įdomybės
- Gynyboje gyvatė dažniau bando pasprukti ar susisukti, nei užpulti.
- Dažnai naudoja kamufliažą — lieka nejudanti, kad išsaugotų gyvybę nuo plėšrūnų.
- Patinai dažniau juda ieškodami poravimosi partnerių, patelės būna stambesnės.
- Lygioji gyvatė yra svarbi ekosistemos dalis — kontroliuoja mažesnių roplių ir graužikų populiacijas.
Patarimas žmonėms: radus gyvatę gamtoje, geriausia jos neišgąsdinti ir nesikišti — leisti gyvatei ramiai pasišalinti. Jei reikia perkelti gyvatę iš pavojingos vietos, geriausia kreiptis į vietos gamtosaugininkus arba patyrusį specialistą.
Ieškoti