Sousafonas (sozafonas) — žygių tūba: apibrėžimas, istorija ir naudojimas
Sousafonas (sozafonas) — žygių tūba: sužinokite kilmę, evoliuciją ir praktinį naudojimą orkestruose bei žygiuose; konstrukcija, garsas ir istorija viename straipsnyje.
Sozafonas (JAV: /ˈsuːzəfoʊn/) — tai tos pačios šeimos varinis pučiamasis instrumentas kaip ir plačiau žinoma tūba. Pagal užsakymą jis buvo sukurtas apie 1893 m. J. W. Pepperio, vadovaujant amerikiečių kapelmeisterio Johno Philipo Sousos, kad stovint ar žygiuojant būtų lengviau groti nei tradicine koncertine tūba. Instrumentas sukurtas taip, kad jo didelis varpelis skleistų garsą aukščiau orkestro muzikantų galvų ir tuo pačiu būtų patogus nešiojimui ant peties ar aplink kūną.
Apibrėžimas ir pagrindinės savybės
Sozafonas yra žemo registro varinis pučiamasis instrumentas, kurio vielos forma suapvalinta, kad tilptų aplink grojančiojo kūną. Garsas kuriamas pūčiant orą per lūpas, kurios vibruoja į kandiklį, kaip ir kitose tūbose. Pagrindinės savybės:
- Apvalus, aplink kūną einantis korpusas, leidžiantis groti stovint ar žygiuojant.
- Didelis, į priekį nukreiptas varpelis, skleidžiantis garsą prieš grojantįjį.
- Dažniausiai gaminamas B♭ arba C skambesiui (taip pat sutinkami E♭ variantai).
- Gali būti gaminamas iš žalvario arba lengvesnių medžiagų, pavyzdžiui, stiklo pluošto.
Istorija
Sousafono idėja kilo iš poreikio turėti žemo registro instrumentą, kuris būtų patogus groti žygiuojant. Iš pradžių tokie instrumentai buvo artimi helikono formoms — ilgi, apsivijantys aplink kūną. Apie 1893 m. J. W. Pepperio gamybos sousafonas, sukurtas pagal J. P. Sousos pageidavimą, tapo pritaikytu sprendimu žygiuojantiems orkestrams. Nuo tada instrumentas evoliucionavo: keitėsi forma, varpelio kampas ir medžiagos.
Konstrukcija ir garsas
Sozafono konstrukcija panaši į tūbos, tačiau jo vamzdynas yra sulenktas taip, kad instrumentas „apgaubtų“ grojančiojo kūną, o varpelis būtų nukreiptas į priekį. Garsas yra gilus, projektuojamas į priekį — tai leidžia jam būti girdimam žygiuose ir lauke. Kaip ir kitose varinėse pučiamoseiose, garsas reguliuojamas lūpų bei kvėpavimo technika, o intonacija — ventilių kombinacijomis.
Medžiagos ir svoris
Iš pradžių sozafonai buvo gaminami iš žalvario, tačiau XX a. viduryje pradėta naudoti ir lengvesnės medžiagos, pavyzdžiui, stiklo pluoštas ar aliuminis, kad sumažinti svorį ir pagerinti komfortą ilgesnių žygių metu. Šiuolaikiniai instrumentai dažnai būna su lakavimo arba chromavimo apdaila — tai veikia tiek estetiką, tiek atsparumą korozijai.
Naudojimas
Dėl patogumo nešiojimo ir į priekį nukreipto garso sousafonas plačiai naudojamas žygiuojančiuose orkestruose ir kituose muzikiniuose žanruose:
- militariniuose ir mokykliniuose pučiamuosiuose orkestruose;
- marsavimo bei drum corps grupėse;
- džiazo, funk ir pop ansambliuose, kaip žemo registro ritminis pagrindas;
- brass band ir mažesniuose varinių instrumentų ansambliuose.
Grojimo technika ir pritaikymas
Sozafonas reikalauja tiek panašių į tūbą lūpų ir kvėpavimo įgūdžių, tiek specifinės laikysenos ir diržo ar petnešų naudojimo, kad instrumentas būtų stabilus žygiuojant. Grojimo technika gali skirtis priklausomai nuo to, ar instrumentas metalinis, ar pagamintas iš kompozitinių medžiagų, tačiau pagrindai — artikuliacija, dinamikos kontrolė ir intonacija — išlieka tokie patys kaip ir kitose tūbose.
Variantai ir modernios tendencijos
Šiandien yra keli sousafono variantai — nuo tradicinių žalvarinių iki lengvų kompozitinių modelių. Kai kurie gamintojai siūlo skirtingus varpelio kampus, montavimo sistemas ir ergonomines petnešas, skirtas sumažinti nugaros apkrovą. Muzikoje sousafonas dažnai naudojamas kaip alternatyva stacionariai tūbai, kai reikalingas mobilumas ir aiškus garso projektavimas lauke.
Priežiūra
- Reguliarus valymas viduje — drėgmei ir nuosėdoms pašalinti.
- Ventilių ir klavišų tepimas bei patikra dėl hermetiškumo.
- Įbrėžimų, amortizacijos ir įlenkimų tvarkymas, ypač žalvariniams modeliams.
- Jeigu instrumentas gamintas iš kompozitinių medžiagų, patikrinkite gamintojo nurodymus dėl valymo priemonių.
Santrauka: sozafonas — specialiai žygiavimui pritaikyta tūbos versija, pasižyminti aplink kūną einančia konstrukcija ir į priekį nukreiptu varpeliu. Dėl savo garso projekcijos ir nešiojimo patogumo jis išliko pagrindiniu instrumentu žygiuojančiuose orkestruose bei kitose scenoje ar lauke grojamose situacijose.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra mušamieji?
Atsakymas: Sozafonas yra varinis pučiamasis instrumentas, priklausantis tai pačiai grupei kaip ir labiau žinoma tūba. Jis buvo sukurtas taip, kad juo būtų lengviau groti stovint ar žygiuojant, jis turi didelį gaubtą kandiklį, kuris skleidžia garsą judinant orą pro lūpas.
K: Kas sukūrė zūzafoną?
A: Apie 1893 m. J. W. Pepperis, vadovaudamas amerikiečių kapelmeisteriui Johnui Philipui Sousai (kurio vardu tada buvo pavadintas šis instrumentas), sukūrė mušamąjį.
K: Kaip išgaunamas garsas mušamaisiais?
A: Garsas mušamaisiais išgaunamas judant orui pro lūpas, todėl jos vibruoja arba "šnypščia" į didelį kandiklį.
K: Dėl ko su savimi nešioti zūzafoną yra lengviau nei kitus instrumentus?
A: Instrumentas yra sulenktas ratu, kad tilptų aplink muzikanto kūną, todėl jį lengviau nešiotis nei kitus instrumentus, pavyzdžiui, koncertines tūbas.
K: Kodėl muzofonai naudojami žygiuojančiuose orkestruose?
A: Dėl to, kad juos lengva nešiotis ir jie gali skleisti garsą priešais grojantįjį, jie plačiai naudojami žygiuojančiuose orkestruose ir įvairiuose kituose muzikos žanruose.
K: Iš kokių medžiagų gaminami šiuolaikiniai zūzafonai?
A: Šiuolaikiniai mušamieji paprastai gaminami iš lengvesnių medžiagų, pavyzdžiui, stiklo pluošto, nors vis dar plačiai naudojami žalvariniai modeliai.
K: Kokia kryptimi sklinda garsas grojant suzafonu?
A: Instrumento varpas nukreiptas į priekį, todėl garsas sklinda priešais grojantįjį.
Ieškoti