Pietų Afrikos pasienio karas (Namibijos nepriklausomybės karas, 1966–1990)
Pietų Afrikos pasienio karas (1966–1990): kovos už Namibijos nepriklausomybę, SWAPO pasipriešinimas, tarptautinė įtaka ir 1990 m. pergalingas suvereniteto atkūrimas.
Pietų Afrikos pasienio karas - tai 1966-1990 m. daugiausia Pietvakarių Afrikoje (dabar Namibija) vykęs konfliktas tarp Pietų Afrikos Respublikos iš vienos pusės ir Pietvakarių Afrikos liaudies organizacijos (SWAPO) bei jos sąjungininkų iš kitos pusės.
Konflikto šaknys siekia Pirmąjį pasaulinį karą, kai Pietų Afrika įsiveržė į Vokietijos pietvakarių Afrikos koloniją ir ją užkariavo Britų imperijos ir kitų Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkių vardu. Po Vokietijos pralaimėjimo Tautų Lyga suteikė Pietų Afrikai mandatą administruoti teritoriją, kol jos gyventojai bus pasirengę valdyti patys.
Po Antrojo pasaulinio karo Pietų Afrika atsisakė atiduoti Pietvakarių Afriką siūlomam Jungtinių Tautų globos susitarimui ir paprašė teisės aneksuoti ją kaip penktąją provinciją. Buvo imtasi priemonių integruoti Pietvakarių Afriką į Pietų Afrikos Respubliką, be kita ko, vietos baltiesiems gyventojams buvo suteikta teisė rinkti atstovus į Pietų Afrikos Respublikos parlamentą.
Priežastys ir priešistorė
1962 m. buvo įkurta SWAPO, kuri pasipriešino Pietų Afrikos valdžiai ir pasisakė už Pietvakarių Afrikos nepriklausomybę. Judėjimas rėmėsi nacionaliniu ir antikolonijiniu projektu, taip pat iš dalies gaudavo paramą iš tarptautinių socialistinių bei neblokuotų valstybių. Pietų Afrikos režimas, grindžiamas apartheido politika, laikė teritoriją savo įtakos zonoje ir darė spaudimą vietinei afrikiečių populiacijai.
Konflikto eiga (1966–1975)
SWAPO pradėjo organizuoti ginkluotą pasipriešinimą ir nuo 1966 m. vykdė partizanines operacijas prieš administracines ir karinines Pietų Afrikos struktūras. Pietų Afrikos policija, ginkluotosios pajėgos ir vėliau specialiosios pajėgos bei teritorinės formacijos (pvz., SWATF ir kitokios policinės grupuotės, įskaitant Koevoet) reagavo griežtomis represijomis ir kariniais reidais, o konfliktas dažnai lydėjo civilių aukos, areštai ir teismo procesai.
Angolos įsikišimas ir konfliktas išplito (1975–1988)
Karas perėjo į naują, platesnį etapą 1975 m., kai Angola gavo nepriklausomybę. Naujoji Angola, kurios valdžią dalinai rėmė marksistinės jėgos, pradėjo teikti politinę, logistinę ir karinę paramą SWAPO, o ji pati leido įsikurti bazėms savo teritorijoje. Tai paskatino Pietų Afrikos kariuomenę atlikti plataus masto karius ir reidus į Angolos gilumą, siekiant sunaikinti SWAPO bazes.
Šiuo laikotarpiu konfliktas susiliejo su Angolos pilietiniu karu: Pietų Afrikos pajėgos dažnai susidurdavo su Angolos regulia kareivija (FAPLA) ir jos sąjungininkais. Kai kuriuose susidūrimų etapuose tiesiogiai dalyvavo ir Kubos karinės pajėgos, pasiuntusios savo instruktorius ir vėliau — tūkstančius karių, kad padėtų Angolos vyriausybei gintis nuo Pietų Afrikos bei remti FAPLA kovas prieš UNITA.
Svarbiausios operacijos ir mūšiai
- Cassinga (1978) — vienas labiausiai prieštaringų incidentų: Pietų Afrikos parašiutininkų reidas į Vakarų Angoloje esantį kankinimo/SWAPO stovyklų kompleksą sukėlė daug civilių aukų ir tarptautinę pasipiktinimo bangą.
- Operation Protea (1981) ir Operation Askari (1983) — dideli SADF smūgiai į SWAPO logistikos centrus Angoloje, kurių metu buvo užimtos kelios bazės ir sutrikdytas priešo aprūpinimas.
- Cuito Cuanavale (1987–1988) — didžiulės kovos Angolos pietryčiuose, kur ilgai kovėsi FAPLA su kubiečių parama prieš UNITA ir Pietų Afrikos pajėgas; šio mūšio rezultatai paskatino diplomatines derybas ir buvo vienas pagrindinių momentų vedusių prie susitarimo 1988 m.
Tarptautinė įtaka, derybos ir pabaiga
Visą konflikto laikotarpį vyko intensyvi tarptautinė diplomatinė veikla: Jungtinės Tautos 1978 m. priėmė rezoliuciją Nr. 435, numatančią Jungtinių Tautų stebėtos pereinamosios valdžios (UN) planą ir laisvus rinkimus Pietvakarių Afrikoje, tačiau jos įgyvendinimas buvo uždelstas ilgus metus dėl saugumo situacijos ir regioninių sandorių. Po sunkių karinių susidūrimų ir didėjančio tarptautinio spaudimo buvo pasiektas kompromisas.
1988 m. Pietų Afrika, Angola ir Kuba pasirašė trišalį susitarimą, kuriuo įsipareigojo siekti taikos. Kuba sutiko palaipsniui trauktis iš Angolos mainais į Pietų Afrikos pajėgų pasitraukimą iš Pietvakarių Afrikos ir konkrečius žingsnius link Namibijos savarankiškumo. Šiame kontekste buvo sutarta įgyvendinti Jungtinių Tautų Rezoliuciją Nr. 435.
1989 m. Jungtinių Tautų organizuota misija UNTAG atvyko stebėti perėjimo laikotarpio ir rinkimų procesą. 1989 m. vyko rinkimai, kuriuose laimėjo SWAPO, ir 1990 m. kovo 21 d. Pietvakarių Afrika oficialiai paskelbta Namibija. Pirmuoju nepriklausomos šalies prezidentu tapo SWAPO lyderis Sam Nujoma.
Pasekmės ir palikimas
Konfliktas paliko gilias socialines, ekonomines ir politines žaizdas regione. Tūkstančiai žmonių žuvo arba buvo sužeisti, dar daugiau buvo priversti palikti namus; didelę dalį teritorijų užminavo sprogmenys, kuriuos šalys tvarkė dar dešimtmečius po konflikto pabaigos. Politiniu požiūriu Namibija tapo nepriklausoma valstybe, o SWAPO įgijo dominuojančią poziciją šalyje.
Regioniniu mastu susitarimai ir Kubos pasitraukimas sumažino ginkluotą konfrontaciją Pietų Afrikos pasienyje ir prisidėjo prie platesnio atšilimo, kuris galiausiai susiliejo su Pietų Afrikos režimo izoliacijos mažėjimu ir apartheido sistemos griūtimi vėlyvaisiais 1980–aisiais bei ankstyvaisiais 1990–aisiais. Tačiau karo pasekmės — socialinė atstatymo būtinybė, reikalas su veteranų integracija, minų likvidavimas ir istorinių žaizdų užgydymas — liko aktualios dar ilgus metus.
Terminologija
Šiam konfliktui dažnai priskiriami keli pavadinimai: Pietų Afrikos pasienio karas, Namibijos nepriklausomybės karas, taip pat angliškas terminas South African Border War arba Namibian War of Independence. Jis priskiriamas tiek dekolonizacijos procesų, tiek Šaltojo karo regioniniams konfliktams dėl ideologinių ir geostrateginių priežasčių.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Pietų Afrikos pasienio karas?
A: Pietų Afrikos pasienio karas buvo 1966-1990 m. vykęs konfliktas daugiausia Pietvakarių Afrikoje (dabar Namibija) tarp Pietų Afrikos Respublikos iš vienos pusės ir Pietvakarių Afrikos liaudies organizacijos (SWAPO) bei jos sąjungininkų iš kitos pusės.
K: Kokios buvo šio konflikto priežastys?
A: Šio konflikto šaknys siekia Pirmojo pasaulinio karo laikus, kai Pietų Afrika Britų imperijos ir kitų Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkų vardu įsiveržė į Vokietijos pietvakarių Afrikos koloniją ir ją užkariavo.
K: Kaip atsirado SWAPO?
A.: 1962 m. SWAPO buvo įkurta siekiant pasipriešinti Pietų Afrikos valdžiai ir reikalauti Pietvakarių Afrikos nepriklausomybės. Remiama Sovietų Sąjungos, SWAPO pradėjo rengti partizanus ir nuo 1966 m. dažnai susidurdavo su Pietų Afrikos policija ir kariuomene.
K: Kaip į šį karą įsitraukė Kuba?
Atsakymas: 1975 m., kai Angola atgavo nepriklausomybę ir jos naujoji komunistinė vyriausybė pradėjo remti partizanus, Kuba pasiuntė savo karius paremti Angolos vyriausybę, todėl kai kuriuose mūšiuose su Angolos kariuomene dalyvavo tiesiogiai.
K: Kokiu susitarimu baigėsi šis karas?
A: 1988 m. Pietų Afrika, Angola ir Kuba pasirašė trišalį susitarimą, kuriuo įsipareigojo siekti taikos. Šiame susitarime buvo teigiama, kad jei Pietų Afrika pasitrauks iš Pietvakarių Afrikos, suteikdama jai nepriklausomybę, tai Kuba pasitrauks iš Angolos.
K: Kada Namibija gavo nepriklausomybę?
A: Namibija nepriklausomybę įgijo 1990 m. pradžioje pagal Pietų Afrikos, Angolos ir Kubos pasirašytą trišalį susitarimą.
Ieškoti