Tasmanijos Pietvakarių nacionalinis parkas – UNESCO laukinės gamtos paveldas

Atraskite Tasmanijos Pietvakarių nacionalinį parką – 618 267 ha UNESCO laukinės gamtos paveldą: neliesta gamta, atokūs krantai, tūkstantmečių aborigenų istorija ir laukiniai, ekstremalūs orai.

Pietvakarių nacionalinis parkas - 618 267 ha (1 527 770 akrų) nacionalinis parkas Tasmanijos pietvakariuose, Australijoje. Parkas yra didžiausias Tasmanijoje ir priklauso Tasmanijos laukinės gamtos pasaulio paveldo teritorijai. Jis saugo vieną geriausiai išsilaikiusių laukinės gamtos ir laukinių peizažų kompleksų pietinėje Australijoje: nuo aukštų kalnų ir ledyninių ežerų iki plataus atviro pakrančių ruožo su stačiais uolėtais skardžiais.

Rytinė parko dalis yra už 93 km į vakarus nuo Hobarto, o parkas driekiasi iki vakarinės ir pietinės pakrantės. Šis parkas apima didžiąją dalį laukinės gamtos teritorijų Tasmanijos pietvakariuose. Parkas gerai žinomas dėl neliestos laukinės gamtos ir atokumo. Orai parke gali greitai keistis ir būti atšiaurūs. Teritorija nėra pakeista žmonių. Yra įrodymų, kad Tasmanijos aborigenai šioje teritorijoje lankėsi mažiausiai 25 000 metų. Europos kolonistai keletą kartų lankėsi parke, tačiau ilgalaikių gyvenviečių buvo labai nedaug, o gamtinė aplinka mažai pasikeitė. Teritorijoje yra tik vienas kelias į Stratgordono hidroelektrinės miestelį. Pietinę ir vakarinę parko dalį galima pasiekti tik pėsčiomis, valtimis arba lengvaisiais orlaiviais.

Mažame Melaleukos miestelyje, esančiame pačiuose pietvakariuose, yra lėktuvų nusileidimo takas ir pagrindinės nacionalinių parkų tarnybos patalpos.

Geologija ir kraštovaizdis

Pietvakarių nacionalinis parkas pasižymi įvairia geologine įvairove: čia yra senovinių uolienų masyvai, vėlyvosios ledyninės kilmės reljefas, gilios upių vagos, ežerai ir ilgi pakrančių ruožai su uolėtomis įdubomis bei smėlio paplūdimiais. Dėl šių bruožų teritorija turi aukštą geologinę vertę ir suteikia svarbią informaciją apie regiono ilgalaikę klimato ir kraštovaizdžio raidą.

Flora ir fauna

Parke auga įvairūs augalų bendrijų tipai: cool temperate (vėsaus klimato) miškai, aukštapelkės, button-grass lygumos ir pakrantės žolynai. Dalis augalų yra endeminiai — randami tik Tasmanijoje arba net tik šiame regione. Gyvūniją atstovauja ir saugomos rūšys, tarp jų ikoniškas Tasmanijos velnias (Tasmanian devil), įvairūs žinduoliai, ropliai bei paukščiai. Pakrantėse — didelės jūrų paukščių kolonijos ir galimos banginių stebėjimo vietos.

Klimatas ir sąlygos

Klimate dominuoja vėsūs, drėgni ir permainingi orai. Parke gali būti staigūs lietūs, stiprūs vėjai ir dideli temperatūrų svyravimai per vieną dieną. Dėl to žygiams būtina turėti tinkamą įrangą ir patirties planuojant ilgesnius maršrutus.

Istorija ir kultūrinė reikšmė

Teritorija išsaugo svarbius aborigenų kultūros pėdsakus, o vietovės kraštovaizdis atspindi ilgalaikį žmonių ir gamtos sąveikos kontekstą. Europos pažintis su regionu buvo fragmentiška — dėl atokumo ir sudėtingų patekimų čia retai susiformavo didelės gyvenvietės, todėl gamta išliko palyginti nepakitusi.

Patekimas, infrastruktūra ir veiklos

• Privažiavimas: į rytinę parko dalį veda vienintelis kelias iki Stratgordono hidroelektrinės miestelio; likusią dalį dažniausiai pasiekia tik pėsčiomis, laivu arba lėktuvais.
• Melaleuka: mažame miestelyje yra lėktuvų takas ir pagrindinės parko tarnybos patalpos, iš kurių galima gauti leidimus, žemėlapius bei saugos patarimų — taką nurodo takas.
• Veiklos: populiarios veiklos – daugdieniai žygiai (įskaitant žymius maršrutus, pvz., South Coast Track), stovyklavimas, gamtos stebėjimas, fotografavimas, jūrų kajakingas pakrančių ruožuose ir povandeninės bei pakrantės paukščių stebėjimas.

Sauga ir lankytojų rekomendacijos

Parkas yra labai atokioje vietovėje, todėl lankytojai turi būti gerai paruošti: pasiimti palapinę, pakankamai maisto ir vandens, tinkamą aprangą bei navigacijos priemones. Rekomenduojama užregistruoti kelionės planą nacionalinio parko tarnybai, žinoti apie galimą orų pasikeitimą ir nesinaudoti vieni pavojingais maršrutais be patirties ar gidų.

Apsauga ir iššūkiai

Kaip ir kitos saugomos teritorijos, parkas susiduria su klimato kaitos poveikiu, pavojaus iš invazinių rūšių ir gaisrų rizika. Pasaulio paveldo statusas padeda užtikrinti tarptautinį pripažinimą ir papildomą apsaugą, tačiau sėkmingam šių vertybių išsaugojimui būtina nuolat stebėti ekosistemas ir vykdyti apsaugos priemones.

Praktinė informacija

• Prieš keliaujant pasitikrinkite saugomos teritorijos taisykles ir galimus leidimus.
• Laikykitės „Leave No Trace“ principų — palikite gamtą tokia, kokią radote.
• Dėl saugumo ir aplinkosaugos rekomenduojama žygius planuoti su vietiniais parko prižiūrėtojais arba patyrusiais gidais.

Pietvakarių nacionalinis parkas yra unikalus gamtos kampelis, kuriame išsaugoti dideli, beveik laukiniai peizažai, o jo svarba tiek Australijos, tiek pasaulio gamtinei paveldui yra neabejotina.

Istorija

Didžioji parko dalis buvo įkurta 1955 m. ir iš pradžių vadinosi Pedderio ežero nacionaliniu parku. Per kitus 35 metus parkas buvo didinamas ir pervadinamas, o 1990 m. pasiekė dabartinį dydį. Pradinis nedidelis Pedderio ežeras buvo užtvenktas pastačius užtvanką ant Gordono upės hidroelektrinei gaminti. Žmogaus sukurtas ežeras dar vadinamas Pedderio ežeru

Pedderio ežeras nuo Elizos kalno, Pietvakarių nacionalinis parkas, Australija


Turistinis lėktuvas ruošiasi pakilti iš Melaleukos aerodromo

Prieiga

Parką galima pasiekti dviem keliais: Gordono upės keliu iki Stratgordono hidroelektrinės miestelio ir Huono greitkeliu iki Cockle Creek. Pietines ir vakarines parko teritorijas galima pasiekti tik pėsčiomis, valtimi arba lengvuoju lėktuvu. Parką kerta du pagrindiniai pėsčiųjų takai. Port Davey takas ir Pietų pakrantės takas. Šie pėsčiųjų takai paprastai skirti labiau patyrusiems vaikščiotojams, o jiems įveikti prireikia maždaug dešimties-keturiolikos dienų. Galima susitarti dėl skrydžio į Melaleuką arba iš jos, kad pasivaikščiojimas būtų padalytas į dvi dalis arba kad turistai galėtų patekti į vienos dienos išvykas. Taip pat yra keletas sudėtingesnių pasivaikščiojimų, įskaitant Rytų ir Vakarų Artūro kalnų grandines, Precipitous Bluff, Pietvakarių kyšulį ir Federacijos viršūnę. Jie netinka nepatyrusiems vaikščiotojams arba žmonėms, keliaujantiems vieniems. Jūra į parką galima patekti iš Port Davey ir Bathurst Harbour.

Įspūdingas ir izoliuotas Batursto uostas, Pietvakarių dykuma, Tasmanija, Australija


Pietų kyšulio įlanka, Pietvakarių nacionalinis parkas, Tasmanija

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kur yra Pietvakarių nacionalinis parkas?

K: Kokio dydžio yra Pietvakarių nacionalinis parkas?

K: Kuo unikalus parko oras?

K: Kokia žmogaus veiklos istorija parke?

K: Ar per parką eina kelias?

K: Kaip galima pasiekti pietinę ir vakarinę parko dalis?

K: Ar Pietvakarių nacionaliniame parke yra miestas?

Paieška pagal raidę