St. Croix upė (Viskonsinas-Minnesota)

Koordinatės: 44°44′45″N 92°48′10″W / 44.74583°N 92.80278°W / 44.74583; -92.80278

Pavadinimų suteikimas

Tėvas Louis Hennepinas 1683 m., remdamasis Danielio Greysolono, Sieur du Lhut, pateikta informacija, rašė: "Yra dar viena upė, kuri įteka... į Meschasipi... Ją pavadinome Kapo upe, arba mauzoliejumi, nes laukiniai čia palaidojo vieną savo vyrą, kuriam įkando žiurkiagaudė." Tėvas Hennepinas ją prancūziškai pavadino Rivière du Tombeaux.

Dabartinio pavadinimo kilmę galima paaiškinti keliais būdais. Ankstyvajame 1688 m. žemėlapyje upės aukštupyje buvo užfiksuotas "Sent Kroiso fortas". Netoli upės žiočių buvo kryžiumi pažymėtas prancūzų keliautojo kapas. Labiausiai tikėtinas paaiškinimas, kad vietovė pavadinta prancūzų prekybininko, vardu Sainte-Croix, garbei. Rivière de Sainte-Croix pavadinimas upei buvo suteiktas 1688 arba 1689 m.

Džono Farmerio (John Farmer) 1830 m. sudarytame Mičigano ir Ouiskonsino teritorijų žemėlapyje Sent Kroiso upė pažymėta kaip Čippavos upė. Tačiau 1843 m. Džozefo Nikoleto (Joseph Nicollet) leidinyje "Aukštutinės Misisipės upės hidrografinis baseinas" (Hydrographical Basin of the Upper Mississippi River) patvirtintas 1688 m. Franklino (Franquelin) žemėlapyje nurodytas pavadinimas.

Istorija

Upės slėnyje ir jo apylinkėse iš pradžių gyveno odžibvių, dakotų ir devynios kitos Amerikos indėnų gentys. Indėnai daugiausia vertėsi laukiniais ryžiais, žuvimi ir medžiojamaisiais gyvūnais. Iki XVIII a. čia gyveno dvi pagrindinės gentys - odžibvių ir dakotų. Tai tęsėsi maždaug iki 1745 m., kai po Kathio mūšio dakota buvo išstumta iš St. Croix slėnio. Verta paminėti, kad daug dakotų ir odžibvių iki šiol tebegyvena šioje teritorijoje, nes ji ypač laikoma dakotų tėvynės dalimi.

Prekyba kailiais

Pirmieji europiečiai į šią vietovę atvyko 1679-1680 m. rudenį ir žiemą - Sieur du Lhut ir jo vyrai. Kitus aštuoniasdešimt metų vietovė daugiausia buvo prancūzų įtakoje. Pirmoje XVIII a. pusėje augo prekyba kailiais. Bebrų kailiai buvo viena iš pagrindinių prekių. Aukštutiniame slėnyje prancūzų prekyboje dominavo odžibviai. Jie buvo susiję su Aukštutinio ežero prekybininkais. Žemutiniame slėnyje dakotai padėjo prekiauti su pirkliais, įsikūrusiais Sent Luise. 1763 m. pasibaigus prancūzų ir indėnų karui, į šią teritoriją atvyko britų prekybininkai. Padedant galingai Šiaurės vakarų kompanijai, jų skaičius ir įtaka augo.

Registravimas

1837 m. Sent Piterso sutartimi su odžibviais Jungtinių Valstijų vyriausybė gavo didelį žemės plotą dabartinio Viskonsino šiaurės centrinės dalies ir Minesotos rytų centrinės dalies teritorijoje. Tai atvėrė galimybę kirsti mišką. Upė buvo svarbi plukdant rąstus žemyn upe į lentpjūves, kurios juos perdirbdavo. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje svarbios lentpjūvės buvo įsikūrusios prie Sent Kroiso krioklio ir Marino prie Sent Kroiso. XX a. šeštajame dešimtmetyje Stillwater tapo pagrindine medienos ruošos vieta. Tuo metu Stillwaterio gyventojų skaičius sparčiai augo. Buvo atidarytos naujos lentpjūvės, į miestą plūstelėjo kapitalas, daugiausia iš Sent Luise įsikūrusių medienos pramonės įmonių. 1856 m. už dviejų mylių į šiaurę nuo Stillwaterio pradėta statyti lentpjūvė. Joje buvo laikomi ir rūšiuojami žemyn upe plaukiojantys rąstai. Bumas veikė daugiau kaip penkiasdešimt metų. Šiuo metu St. Kroikso bumo vieta yra pakelės poilsiavietė ir nacionalinis istorinis paminklas prie 95-ojo Minesotos valstijos greitkelio.

Aukštutiniame Sent Kroiso upės slėnyje augo didžiuliai baltųjų pušų miškai. Iš jų buvo gaminami miško produktai, iš kurių buvo statomi miestai prie Sent Kroiso ežero, Mineapolis ir Sent Polas. St. Kroiksas kartu su Raudonojo Kedro, Čippevos ir Rumo slėnių miškais tiekė žaliavas Vinonos, Minesotos, Davenporto, Ajovos, Rok Islando, Ilinojaus ir Sent Luiso miestams statyti.

XIXa. antrojoje pusėje medienos pramonė toliau plėtėsi, o pavasarį dėl didesnių rąstų vežimų kilo pavojus laivybai upėje aukščiau Stillwaterio. Rąstai dažnai patekdavo į rąstų kamščius siaurose St Kroiso upės vietose ties St Kroiso kriokliais. 1883 m. blokada buvo tokia didelė, kad prireikė beveik dviejų mėnesių, kol rąstų srautas buvo atkurtas. 1890 m., kai kirtimai St. Kroiso upės slėnyje buvo didžiausi, buvo pagaminta 450 000 000 000 lentų pėdų (1 100 000 m ³) medienos ir rąstų. Medienos pramonė tęsėsi, kol 1912 m. paskutinis didelis rąstų išvežimas žymėjo turtingų baltųjų pušų miškų pabaigą.

1848 m. pirmą kartą buvo pasiūlyta įkurti Minesotos valstiją Sent Kruikso upės pakrantėje, Stillwaterio miestelyje.

Geografija ir hidrografija

Sent Kroiso upė prasideda Viskonsino šiaurės vakariniame kampe. Ji išteka iš Aukštutinio Sent Kroiso ežero Duglaso apygardoje. Ežeras yra netoli Solono Springso, maždaug už 20 mylių (32 km) į pietus nuo Aukštutinio ežero. Sent Kroiksas teka į pietus į Gordoną, paskui į pietvakarius. Šiaurinėje Burneto apygardos dalyje į ją įteka Namekagono upė. Kelias mylias pasroviui St. Kroiksas susilieja su Minesotos ir Viskonsino siena. Šią ribą ji žymi dar 130 mylių (209 km) iki santakos su Misisipės upe.

Išsaugojimo pastangos

Sent Krukso upė buvo viena iš aštuonių pirmųjų upių, kurios buvo saugomos pagal 1968 m. Nacionalinį laukinių ir vaizdingų upių įstatymą. Aukštutinė upės dalis pirmųjų 15 mylių (24 km) ir Namekagono upė yra saugomos kaip "Sent Kroiso nacionalinis vaizdingas upių kelias". Vienintelė pertrauka - hidroelektrinės užtvanka, kurią eksploatuoja "Northern States Power Company" prie St. Croix Falls, Viskonsino valstijoje. Žemutinė 27 mylių (43 km) atkarpa, įskaitant abi upės puses palei Minesotos ir Viskonsino sieną, saugoma kaip "Žemutinio Sent Kroiso nacionalinio vaizdingo upių kelio" dalis.