Koordinatės: 44°44′45″N 92°48′10″W / 44.74583°N 92.80278°W / 44.74583; -92.80278
Sent Kroiso upė (pranc. Šventasis Kryžius) yra Misisipės upės intakas. Jos ilgis - apie 169 mylios (272 km). Šventojo Kroiso upė teka JAV Viskonsino ir Minesotos valstijose. Žemutinė 125 mylių (201 km) upės dalis sudaro Viskonsino ir Minesotos sieną. Upė yra Nacionalinis vaizdingas upių kelias, saugomas Nacionalinio parko tarnybos. Hidroelektrinė prie Sent Kroiso krioklio tiekia elektros energiją Mineapolio ir St. Paulo metropolinei zonai.
Geografija ir tekėjimo eiga
Sent Kroiso upė prasideda Viskonsino aukštumose ir teka pietvakarių link, kol įteka į Misisipę. Vidurinis ir žemutinis upės ruožas dažnai braižo pasienį tarp Minesotos ir Viskonsino, sudarydamas natūralią ribą tarp abiejų valstijų. Upės slėnis kinta — aukštesnėse dalyse vyrauja miškingi krantai ir uolėti atodangos, o žemupio srityse atsiveria lėtesnis, plačiau vingiuojantis vagos profilis su plačiais potvynio lygumais.
Baseinas, intakai ir hidrologija
Šalia pagrindinės vagos į Sent Kroisą įteka keli mažesni intakai ir upeliai, kurie papildo jo baseiną ir prisideda prie biologinės įvairovės. Upės ilgis — apie 169 mylios (272 km), o jos baseino plotas ir vandens debitas priklauso nuo sezoninių kritulių, pavasario tirpsmo ir vietinių hidrogeologinių sąlygų.
Evoliucija ir žmogaus veikla
Regioną ilgą laiką naudojo vietinės indėnų bendruomenės (pvz., ojibvų ir kitų tautų), vėliau 19–20 a. upės slėnis tapo svarbiu medienos plukdymo ir lentpjūvių pramonės centru. Išsivystę miesteliai prie upės — pvz., Stillwater, Hudson, Taylors Falls, St. Croix Falls ir Osceola — išliko kaip kultūriniai ir istoriniai centrai, kurių gyvybingumą lemią tiek pramonė, tiek turizmas.
Apsauga ir gamtinė reikšmė
Sent Kroiso upė yra įtraukta į Nacionalinių vaizdingų upių (National Wild and Scenic Rivers) sistemą ir kartu su šalia tekančia Namekagon upe sudaro Saint Croix National Scenic Riverway, kuria rūpinasi Nacionalinio parko tarnyba. Apsauga orientuota į kraštovaizdžio ir vandens kokybės išsaugojimą, buveinių apsaugą bei prieigos prie rekreacijos išsaugojimą ateities kartoms.
Gyvūnija ir augalija
Upės pakrantėse randama įvairi augmenija — lapuočių ir mišrūs miškai, pievos bei pelkės. Sent Kroiso vandenys priglaudžia daug žuvų rūšių (pvz., lydekų, šapalų, upėtakių intakai kai kuriose dalyse) ir kitą vandens fauną. Reikšmingos ir paukščių bendrijos, kurios naudoja upės slėnį perimvietėms ir perimui.
Rekreacija
Upė labai populiari vandens turizmo mėgėjų tarpe: čia vyksta baidarių ir kanojų žygiai, minkštas vandens laivininkavimas, žvejyba, plaukiojimas valtimi ir kajakais. Krantinės takai, kempingai ir apžvalgos aikštelės leidžia mėgautis kraštovaizdžiu, paukščių stebėjimu ir rudens spalvų sezono vaizdais. Dėl saugomos statuso daugeliu ruožų yra saugoma natūrali pakrančių juosta ir ribojama intensyvi plėtra.
Problemos ir iššūkiai
Nors upė yra saugoma, ji susiduria su iššūkiais: vandens tarša iš žemės ūkio bei urbanizuotų teritorijų, invazinės rūšys (pvz., jūros kiaulytės, kitos invazinės bestuburės) ir klimato kaitos įtaka hidrologiniam režimui. Dėl to NPS ir vietinės institucijos vykdo stebėseną, švietimo ir tvarkymo programas.
Techninė infrastruktūra
Prie Sent Kroiso krioklio pastatyta hidroelektrinė, kuri tiekia dalį elektros energijos vietinei metropolinei zonai — tai tik vienas pavyzdys, kaip upės energija buvo panaudota žmogaus reikmėms. Dalis upės ruožų yra reguliuojami ar turi užtvaras, tačiau apskritai daugiausia jos ilgumos išlaikyta natūralesnė.
Vietinė reikšmė ir kultūra
Sent Kroiso upė yra svarbi tiek ekologiškai, tiek kultūriškai: ji formavo vietos bendruomenių gyvenimo būdą, pramonę ir laisvalaikį. Daug istorinių vietų, muziejų ir gamtos centrų siūlo informaciją apie upės istoriją, jos ekologiją ir saugojimo pastangas.
Šis aprašymas suteikia platesnį vaizdą apie Sent Kroiso upę: jos geografinę vietą, saugomą statusą, biologinę reikšmę, rekreacinį potencialą ir pagrindinius iššūkius. Daugiau detalių (pvz., konkrečios hidrologinės statistikos ar tikslios ištakų vietos) galima rasti specializuotuose šaltiniuose arba vietos gamtos apsaugos institucijų leidiniuose.