Sent Kroiso upė — Misisipės intakas tarp Viskonsino ir Minesotos (272 km)
Sent Kroiso upė — 272 km Misisipės intakas tarp Viskonsino ir Minesotos: vaizdingas nacionalinis upių kelias, gamta, vandens pramogos ir istorinės hidroelektrinės.
Koordinatės: 44°44′45″N 92°48′10″W / 44.74583°N 92.80278°W / 44.74583; -92.80278
Sent Kroiso upė (pranc. Šventasis Kryžius) yra Misisipės upės intakas. Jos ilgis - apie 169 mylios (272 km). Šventojo Kroiso upė teka JAV Viskonsino ir Minesotos valstijose. Žemutinė 125 mylių (201 km) upės dalis sudaro Viskonsino ir Minesotos sieną. Upė yra Nacionalinis vaizdingas upių kelias, saugomas Nacionalinio parko tarnybos. Hidroelektrinė prie Sent Kroiso krioklio tiekia elektros energiją Mineapolio ir St. Paulo metropolinei zonai.
Geografija ir tekėjimo eiga
Sent Kroiso upė prasideda Viskonsino aukštumose ir teka pietvakarių link, kol įteka į Misisipę. Vidurinis ir žemutinis upės ruožas dažnai braižo pasienį tarp Minesotos ir Viskonsino, sudarydamas natūralią ribą tarp abiejų valstijų. Upės slėnis kinta — aukštesnėse dalyse vyrauja miškingi krantai ir uolėti atodangos, o žemupio srityse atsiveria lėtesnis, plačiau vingiuojantis vagos profilis su plačiais potvynio lygumais.
Baseinas, intakai ir hidrologija
Šalia pagrindinės vagos į Sent Kroisą įteka keli mažesni intakai ir upeliai, kurie papildo jo baseiną ir prisideda prie biologinės įvairovės. Upės ilgis — apie 169 mylios (272 km), o jos baseino plotas ir vandens debitas priklauso nuo sezoninių kritulių, pavasario tirpsmo ir vietinių hidrogeologinių sąlygų.
Evoliucija ir žmogaus veikla
Regioną ilgą laiką naudojo vietinės indėnų bendruomenės (pvz., ojibvų ir kitų tautų), vėliau 19–20 a. upės slėnis tapo svarbiu medienos plukdymo ir lentpjūvių pramonės centru. Išsivystę miesteliai prie upės — pvz., Stillwater, Hudson, Taylors Falls, St. Croix Falls ir Osceola — išliko kaip kultūriniai ir istoriniai centrai, kurių gyvybingumą lemią tiek pramonė, tiek turizmas.
Apsauga ir gamtinė reikšmė
Sent Kroiso upė yra įtraukta į Nacionalinių vaizdingų upių (National Wild and Scenic Rivers) sistemą ir kartu su šalia tekančia Namekagon upe sudaro Saint Croix National Scenic Riverway, kuria rūpinasi Nacionalinio parko tarnyba. Apsauga orientuota į kraštovaizdžio ir vandens kokybės išsaugojimą, buveinių apsaugą bei prieigos prie rekreacijos išsaugojimą ateities kartoms.
Gyvūnija ir augalija
Upės pakrantėse randama įvairi augmenija — lapuočių ir mišrūs miškai, pievos bei pelkės. Sent Kroiso vandenys priglaudžia daug žuvų rūšių (pvz., lydekų, šapalų, upėtakių intakai kai kuriose dalyse) ir kitą vandens fauną. Reikšmingos ir paukščių bendrijos, kurios naudoja upės slėnį perimvietėms ir perimui.
Rekreacija
Upė labai populiari vandens turizmo mėgėjų tarpe: čia vyksta baidarių ir kanojų žygiai, minkštas vandens laivininkavimas, žvejyba, plaukiojimas valtimi ir kajakais. Krantinės takai, kempingai ir apžvalgos aikštelės leidžia mėgautis kraštovaizdžiu, paukščių stebėjimu ir rudens spalvų sezono vaizdais. Dėl saugomos statuso daugeliu ruožų yra saugoma natūrali pakrančių juosta ir ribojama intensyvi plėtra.
Problemos ir iššūkiai
Nors upė yra saugoma, ji susiduria su iššūkiais: vandens tarša iš žemės ūkio bei urbanizuotų teritorijų, invazinės rūšys (pvz., jūros kiaulytės, kitos invazinės bestuburės) ir klimato kaitos įtaka hidrologiniam režimui. Dėl to NPS ir vietinės institucijos vykdo stebėseną, švietimo ir tvarkymo programas.
Techninė infrastruktūra
Prie Sent Kroiso krioklio pastatyta hidroelektrinė, kuri tiekia dalį elektros energijos vietinei metropolinei zonai — tai tik vienas pavyzdys, kaip upės energija buvo panaudota žmogaus reikmėms. Dalis upės ruožų yra reguliuojami ar turi užtvaras, tačiau apskritai daugiausia jos ilgumos išlaikyta natūralesnė.
Vietinė reikšmė ir kultūra
Sent Kroiso upė yra svarbi tiek ekologiškai, tiek kultūriškai: ji formavo vietos bendruomenių gyvenimo būdą, pramonę ir laisvalaikį. Daug istorinių vietų, muziejų ir gamtos centrų siūlo informaciją apie upės istoriją, jos ekologiją ir saugojimo pastangas.
Šis aprašymas suteikia platesnį vaizdą apie Sent Kroiso upę: jos geografinę vietą, saugomą statusą, biologinę reikšmę, rekreacinį potencialą ir pagrindinius iššūkius. Daugiau detalių (pvz., konkrečios hidrologinės statistikos ar tikslios ištakų vietos) galima rasti specializuotuose šaltiniuose arba vietos gamtos apsaugos institucijų leidiniuose.
Pavadinimų suteikimas
Tėvas Louis Hennepinas 1683 m., remdamasis Danielio Greysolono, Sieur du Lhut, pateikta informacija, rašė: "Yra dar viena upė, kuri įteka... į Meschasipi... Ją pavadinome Kapo upe, arba mauzoliejumi, nes laukiniai čia palaidojo vieną savo vyrą, kuriam įkando žiurkiagaudė." Tėvas Hennepinas ją prancūziškai pavadino Rivière du Tombeaux.
Dabartinio pavadinimo kilmę galima paaiškinti keliais būdais. Ankstyvajame 1688 m. žemėlapyje upės aukštupyje buvo užfiksuotas "Sent Kroiso fortas". Netoli upės žiočių buvo kryžiumi pažymėtas prancūzų keliautojo kapas. Labiausiai tikėtinas paaiškinimas, kad vietovė pavadinta prancūzų prekybininko, vardu Sainte-Croix, garbei. Rivière de Sainte-Croix pavadinimas upei buvo suteiktas 1688 arba 1689 m.
Džono Farmerio (John Farmer) 1830 m. sudarytame Mičigano ir Ouiskonsino teritorijų žemėlapyje Sent Kroiso upė pažymėta kaip Čippavos upė. Tačiau 1843 m. Džozefo Nikoleto (Joseph Nicollet) leidinyje "Aukštutinės Misisipės upės hidrografinis baseinas" (Hydrographical Basin of the Upper Mississippi River) patvirtintas 1688 m. Franklino (Franquelin) žemėlapyje nurodytas pavadinimas.
Istorija
Upės slėnyje ir jo apylinkėse iš pradžių gyveno odžibvių, dakotų ir devynios kitos Amerikos indėnų gentys. Indėnai daugiausia vertėsi laukiniais ryžiais, žuvimi ir medžiojamaisiais gyvūnais. Iki XVIII a. čia gyveno dvi pagrindinės gentys - odžibvių ir dakotų. Tai tęsėsi maždaug iki 1745 m., kai po Kathio mūšio dakota buvo išstumta iš St. Croix slėnio. Verta paminėti, kad daug dakotų ir odžibvių iki šiol tebegyvena šioje teritorijoje, nes ji ypač laikoma dakotų tėvynės dalimi.
Prekyba kailiais
Pirmieji europiečiai į šią vietovę atvyko 1679-1680 m. rudenį ir žiemą - Sieur du Lhut ir jo vyrai. Kitus aštuoniasdešimt metų vietovė daugiausia buvo prancūzų įtakoje. Pirmoje XVIII a. pusėje augo prekyba kailiais. Bebrų kailiai buvo viena iš pagrindinių prekių. Aukštutiniame slėnyje prancūzų prekyboje dominavo odžibviai. Jie buvo susiję su Aukštutinio ežero prekybininkais. Žemutiniame slėnyje dakotai padėjo prekiauti su pirkliais, įsikūrusiais Sent Luise. 1763 m. pasibaigus prancūzų ir indėnų karui, į šią teritoriją atvyko britų prekybininkai. Padedant galingai Šiaurės vakarų kompanijai, jų skaičius ir įtaka augo.
Registravimas
1837 m. Sent Piterso sutartimi su odžibviais Jungtinių Valstijų vyriausybė gavo didelį žemės plotą dabartinio Viskonsino šiaurės centrinės dalies ir Minesotos rytų centrinės dalies teritorijoje. Tai atvėrė galimybę kirsti mišką. Upė buvo svarbi plukdant rąstus žemyn upe į lentpjūves, kurios juos perdirbdavo. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje svarbios lentpjūvės buvo įsikūrusios prie Sent Kroiso krioklio ir Marino prie Sent Kroiso. XX a. šeštajame dešimtmetyje Stillwater tapo pagrindine medienos ruošos vieta. Tuo metu Stillwaterio gyventojų skaičius sparčiai augo. Buvo atidarytos naujos lentpjūvės, į miestą plūstelėjo kapitalas, daugiausia iš Sent Luise įsikūrusių medienos pramonės įmonių. 1856 m. už dviejų mylių į šiaurę nuo Stillwaterio pradėta statyti lentpjūvė. Joje buvo laikomi ir rūšiuojami žemyn upe plaukiojantys rąstai. Bumas veikė daugiau kaip penkiasdešimt metų. Šiuo metu St. Kroikso bumo vieta yra pakelės poilsiavietė ir nacionalinis istorinis paminklas prie 95-ojo Minesotos valstijos greitkelio.
Aukštutiniame Sent Kroiso upės slėnyje augo didžiuliai baltųjų pušų miškai. Iš jų buvo gaminami miško produktai, iš kurių buvo statomi miestai prie Sent Kroiso ežero, Mineapolis ir Sent Polas. St. Kroiksas kartu su Raudonojo Kedro, Čippevos ir Rumo slėnių miškais tiekė žaliavas Vinonos, Minesotos, Davenporto, Ajovos, Rok Islando, Ilinojaus ir Sent Luiso miestams statyti.
XIXa. antrojoje pusėje medienos pramonė toliau plėtėsi, o pavasarį dėl didesnių rąstų vežimų kilo pavojus laivybai upėje aukščiau Stillwaterio. Rąstai dažnai patekdavo į rąstų kamščius siaurose St Kroiso upės vietose ties St Kroiso kriokliais. 1883 m. blokada buvo tokia didelė, kad prireikė beveik dviejų mėnesių, kol rąstų srautas buvo atkurtas. 1890 m., kai kirtimai St. Kroiso upės slėnyje buvo didžiausi, buvo pagaminta 450 000 000 000 lentų pėdų (1 100 000 m 3) medienos ir rąstų. Medienos pramonė tęsėsi, kol 1912 m. paskutinis didelis rąstų išvežimas žymėjo turtingų baltųjų pušų miškų pabaigą.
1848 m. pirmą kartą buvo pasiūlyta įkurti Minesotos valstiją Sent Kruikso upės pakrantėje, Stillwaterio miestelyje.
Geografija ir hidrografija
Sent Kroiso upė prasideda Viskonsino šiaurės vakariniame kampe. Ji išteka iš Aukštutinio Sent Kroiso ežero Duglaso apygardoje. Ežeras yra netoli Solono Springso, maždaug už 20 mylių (32 km) į pietus nuo Aukštutinio ežero. Sent Kroiksas teka į pietus į Gordoną, paskui į pietvakarius. Šiaurinėje Burneto apygardos dalyje į ją įteka Namekagono upė. Kelias mylias pasroviui St. Kroiksas susilieja su Minesotos ir Viskonsino siena. Šią ribą ji žymi dar 130 mylių (209 km) iki santakos su Misisipės upe.
Išsaugojimo pastangos
Sent Krukso upė buvo viena iš aštuonių pirmųjų upių, kurios buvo saugomos pagal 1968 m. Nacionalinį laukinių ir vaizdingų upių įstatymą. Aukštutinė upės dalis pirmųjų 15 mylių (24 km) ir Namekagono upė yra saugomos kaip "Sent Kroiso nacionalinis vaizdingas upių kelias". Vienintelė pertrauka - hidroelektrinės užtvanka, kurią eksploatuoja "Northern States Power Company" prie St. Croix Falls, Viskonsino valstijoje. Žemutinė 27 mylių (43 km) atkarpa, įskaitant abi upės puses palei Minesotos ir Viskonsino sieną, saugoma kaip "Žemutinio Sent Kroiso nacionalinio vaizdingo upių kelio" dalis.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kokios yra Sent Kroiso upės koordinatės?
A: St. Croix upės koordinatės yra 44°44′45″N 92°48′10″W / 44.74583°N 92.80278°W / 44.74583; -92.80278
K: Kokio ilgio yra Sent Kroiso upė?
A: St. Kroiso upės ilgis yra apie 169 mylios (272 km).
K: Kur teka upė?
A: Sent Kroiso upė teka JAV Viskonsino ir Minesotos valstijose, o jos žemupys 125 mylios (201 km) yra Viskonsino ir Minesotos siena.
K: Ar upę saugo kokia nors vyriausybinė agentūra?
Atsakymas: Taip, tai nacionalinis vaizdingas upių kelias, kurį saugo Nacionalinė parkų tarnyba.
K: Ar upė ne tik vaizdinga, bet ir teikia kokias nors kitas paslaugas?
A: Taip, hidroelektrinė prie Sent Kroiso krioklio tiekia elektros energiją Mineapolio ir St.
K: Kokio tipo upė?
A: Tai Misisipės upės intakas.
Ieškoti