Subarktinis klimatas (borealinis): apibrėžimas, savybės ir paplitimas
Subarktinis (borealinis) klimatas: ilgos, labai šaltos žiemos, trumpos vasaros, dideli temperatūros svyravimai; paplitęs Sibire, Skandinavijoje, Kanadoje ir Aliaskoje.
Subarktinis klimatas (dar vadinamas borealiniu klimatu) apibūdinamas ilgomis, dažnai labai šaltomis žiemos ir trumpomis, palyginti šiltomis vasaromis. Jis paplitęs didelėse sausumos masėse, toliau nuo vandenynų, dažniausiai tarp maždaug 50–70° šiaurės platumos. Kadangi Pietų pusrutulyje tokiuose platumose nėra didelių žemynų masyvų, subarktinis klimatas pasitaiko tik didesniame aukštyje (aukštumose) Anduose bei Australijos ir Naujosios Zelandijos Pietų salos kalnuose. Pagal Köppen klimato klasifikaciją, subarktiniai klimatai priskiriami grupėms Dfc, Dwc, Dfd ir Dwd, kurios skiriasi žiemos drėgnumu ir ekstremaliomis temperatūromis.
Savybės
Šio klimato bruožas – didelis metų laikų temperatūrų amplitudė. Žiemos gali būti itin šaltos (kartais nukrinta iki –40 °C ar žemiau), o vasaros trumpą laiką gali pasiekti ir viršyti +20–30 °C. Tačiau vasaros labai trumpos: paprastai per metus būna ne daugiau kaip trys mėnesiai, kurių vidutinė temperatūra yra ne mažesnė nei +10 °C. Pagal tradicinę Köppen klasifikaciją, subarktiniuose (D) klimatuose šalčiausias mėnuo paprastai būna žemesnis nei –3 °C (kai kuriose modifikacijose naudojamas slenkstis 0 °C).
Dirvožemiai, permafrostas ir vandens sąlygos
Ilgos šaltos žiemos reiškia, kad 5–7 mėnesius iš eilės vidutinė temperatūra būna žemesnė už nulį, todėl dirvožemyje ir podirvyje esantis vanduo užšąla iki kelių pėdų gylio. Šaltesnėse zonose vasaros šilumos nepakanka, kad gruntai atitirptų giliai, todėl susiformuoja amžinasis įšalas (permafrostas). Vasarą, atsižvelgiant į platumą ir dirvožemio tipą, atitirpsta paprastai 0,6–4 m (2–14 pėdų). Dėl paviršinio atitirpimo ir prastai pralaidžių gruntų dažnai susidaro pelkės, ežerai ir klampios vietovės.
Krituliai ir drėgmė
Kritulių (lietaus, sniego, šlapdribos ar krušos) bendras kiekis subarktinėse zonose dažnai nėra didelis; vandens ekvivalentas gali siekti apie 150–300 mm per metus (kartais vietomis daugiau). Dėl žemos temperatūros kritulių forma dažnai būna sniegas, o sniego dangos ištvermė ir tirpimo sezono trumpumas reiškia, kad paviršinis vanduo gali ilgai stovėti, kol dirvožemis visiškai įsigers arba atšils.
Augalija ir gyvūnija
Subarktinio klimato augalija pasižymi palyginti maža rūšių įvairove: ištvermingiausios rūšys dominuoja dėl ilgų žiemų ir trumpos vegetacijos sezono. Daugumoje vietų vyrauja medžiai – daugiausia spygliuočiai (pušys, eglės, maumedžiai), o plačialapių medžių yra žymiai mažiau. Tokius miškus paprastai vadiname taiga arba borealiniais miškais. Taiga yra didžiausias miškų biomas planetoje; didžiausi jos plotai yra Rusijoje ir Kanadoje.
Gyvūnija pritaikyta prie atšiaurių sąlygų: čia gyvena šiauriniai elniai (karibai), vilkai, lokiai (įskaitant poliarinius kai kuriose ribinėse zonose), lapės, įvairūs graužikai ir paukščiai, kurie pasinaudoja ilgomis vasaros dienomis maisto kaupimui.
Dirvožemio tipai
Dažniausi dirvožemiai – podzoliai ir organinės pelkinės dangos. Dėl lėto medžiagų skaidymo ir šaltų sąlygų dirvožemiai paprastai yra nederlingi (mažai maistingųjų medžiagų), todėl intensyviam žemės ūkiui jie netinka be reikšmingo įdirbimo ar tręšimo.
Ūkinė veikla ir poveikis
Subarktiniuose regionuose ūkininkavimas apsunkintas trumpu vegetacijos periodu ir prastu dirvožemiu, tačiau vietomis, ypač palei pakrantes ar silpnesnio amžinojo įšalo zonose, įmanoma auginti tam tikrus daržoves ir uogas: bulvės, braškės, mėlynės, taip pat gaminti šieną gyvuliams. Miškų kirtimai, metalų ir naftos gavyba, transporto plėtra ir klimato kaita turi didelį poveikį šiems jautriems ekosistemoms. Permafrostui trakštant ir atitirpstant, į atmosferą gali išsiskirti daugį anglies junginių (anglies dioksido, metano), o tai dar labiau veikia klimatą. Taip pat pastebimos medžių linijos kilimas į šiaurę ir vabzdžių (pvz., kėdžių žievėgraužių) protrūkiai dėl šiltesnių vasarų.
Paplitimas
Subarktinis klimatas yra tarpinis tarp drėgno žemyninio ir poliarinio klimato ir paplitęs šiose pagrindinėse srityse:
- Didžioji Sibiro dalis
- Šiaurinė Skandinavijos pusė (pakrančių zonose žiemos gali būti švelnesnės)
- Didžioji dalis Aliaskos
- Didžioji dalis Kanados – nuo maždaug 50° šiaurės platumos iki medžių linijos, įskaitant:
- Pietų Labradoras
- Šiaurės Kvebekas, išskyrus tolimąją šiaurę
- Tolimas šiaurinis Ontarijas
- Šiaurės prerijų provincijos
- Didžioji dalis Jukono
- Didžioji dalis Šiaurės Vakarų teritorijų
Vasara ir augimo sezonas
Vasara subarktiniame klimate labai trumpa: dažniausiai trunka apie 45–100 dienų. Dėl ilgų dienų šiaurėje augalai, kurie sugeba išgyventi, gali pasinaudoti intensyvia saulės spinduliuote ir greitai užaugti bei išnešti sėklas. Dėl to kai kurios uoginės kultūros (pvz., mėlynės) duoda gerą derlių net esant trumpam vegetacijos sezonui.
Pavyzdinės gyvenvietės
Kelios aiškios vietos, kur vyrauja subarktinis klimatas:
- Fairbanksas, Aliaska
- Whitehorse, Jukonas
- Yellowknife, Šiaurės Vakarų teritorijos
- Tompsonas, Manitoba
- Moosonee, Ontarijas
- Goose Bay, Niufaundlendas ir Labradoras
- Rovaniemis, Suomija
- Kirūna, Švedija
- Archangelskas, Rusija
- Irkutskas, Rusija
- Čita, Rusija
Dfd (labai šaltas subarktinis klimatas) grupei priskiriamos ypač atšiaurios vietovės Sibire ir aplink Verchojansko sritį. Pavyzdžiai: Ojmjakonas (Oymyakon), Verchojanskas (Verkhoyansk) ir Jakutskas (Jakutsk), kur temperatūros žiemą gali pasiekti ekstremalias žemumas.
Klimato kaitos įtaka
Šiltesnės klimato tendencijos ypač paveikia subarktines zonas: amžinasis įšalas atitirpsta, keičiasi drenažo sąlygos, didėja gaisrų rizika taigoje, plečiasi vabzdžių ir ligų plitimas medžiams, keičiasi gyvūnų migracijos takai. Tai turi ekologinių, ekonominių ir socialinių pasekmių vietos gyventojams ir globaliai klimato sistemai dėl galimo didesnio šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimo iš atitirpstančių gruntų.
Apibendrinant: subarktinis (borealinis) klimatas pasižymi ilgomis, labai šaltomis žiemomis, trumpomis vasaromis, plačiais spygliuočių miškais (taiga), poliarinių žemumų bruožais dirvožemyje ir svarbiu vaidmeniu pasaulio anglies balanse bei biologinės įvairovės išlaikyme.
Subarktinis klimatas visame pasaulyje Dsc Dsd Dwc Dwd Dfc Dfd
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra subarktinis klimatas?
A: Subarktiniam klimatui, dar vadinamam borealiniu, būdingos ilgos ir šaltos žiemos bei trumpos ir šiltos vasaros. Šis klimatas vyrauja didelėse sausumos žemėse, esančiose atokiau nuo vandenynų, nuo 50° iki 70° šiaurės platumos.
K: Kokios yra šio klimato tipo Köppen klimato klasifikacijos grupės?
A: Subarktiniam klimatui priskiriamos šios Köppen klimato klasifikacijos grupės: Dfc, Dwc, Dfd ir Dwd.
K: Kokie temperatūros svyravimai būna per metus šio tipo klimate?
A: Subarktiniame klimate per metus gali būti labai dideli temperatūros pokyčiai. Žiemą temperatūra gali nukristi iki -40 °C (taip pat -40 °F), o vasarą temperatūra gali pakilti virš 30 °C (86 °F).
Klausimas: Kur aptinkamas tokio tipo klimatas?
A: Subarktinis klimatas daugiausia paplitęs dideliuose sausumos masyvuose, esančiuose atokiau nuo vandenynų, 50-70° šiaurės platumos, pavyzdžiui, Sibire, Skandinavijoje, Aliaskoje, Kanados prerijų provincijose, Jukono teritorijoje, Šiaurės vakarų teritorijose, Australijos ir Naujosios Zelandijos Pietų salos dalyse.
Klausimas: Kokia augmenija auga šiose vietovėse?
A: Šiose vietovėse auganti augalija paprastai pasižymi nedidele įvairove, nes tik atsparios rūšys gali išgyventi ilgas žiemas ir išnaudoti trumpas vasaras. Medžiai dažniausiai yra visžaliai spygliuočiai, tik nedaugelis plačialapių medžių gali išgyventi labai žemą temperatūrą žiemą. Šio tipo miškai dar vadinami taiga.
Klausimas: Ar lengva, ar sunku ūkininkauti tokio klimato sąlygomis?
A: Paprastai subarktinio klimato zonose ūkininkauti labai sunku dėl nederlingo dirvožemio, kuriame nepakanka maistingųjų medžiagų daugeliui augalų augti, taip pat dėl ledo skydų susidariusių pelkių ir ežerų, kurie dar labiau apriboja vegetacijos sezonus, todėl juose gali išgyventi tik tvirti augalai.
Klausimas: Kiek kritulių per metus iškrenta tokioje aplinkoje?
Atsakymas: Subarktinio klimato zonose paprastai per metus iškrenta ne daugiau kaip 15-20 cm kritulių, įskaitant lietų, sniegą, šlapdribą ar krušą, kurie dažnai lieka virš žemės paviršiaus, kol šiltesniais mėnesiais ištirpsta, todėl, įsigėrę į žemę, būna šlapi ir purvini.
Ieškoti