Ispanijos aukso amžius (El Siglo de Oro) – apibrėžimas, istorija, kultūra
Ispanijos aukso amžius (El Siglo de Oro): kilmė, istorinės datos, Habsburgai, literatūra ir menas — išsamus apibrėžimas, kultūros palikimas ir svarbiausi kūriniai.
Ispanijos "El Siglo de Oro", pažodžiui „Aukso amžius“, – tai istorinis ir kultūrinis laikotarpis, kuriam būdingas išskirtinis literatūros, dailės, teatro ir filosofijos klestėjimas. Nors šiam terminui nėra tikslių pradžios ir pabaigos datų, dažniausiai laikoma, kad jis apima XVI–XVII a. laikotarpį: prasideda po 1492 m. (Granados užkariavimas, Kristupo Kolumbo kelionė į Naująjį pasaulį ir Antonio de Nebrija Gramática de la lengua castellana išleidimas) ir politine prasme dažnai laikomas pasibaigusiu iki 1659 m., kai buvo pasirašyta Pirėnų sutartis su Prancūzija. Literatūros ir meno tradicijos tęsiamos iki XVII a. pabaigos – paskutiniojo didžiojo rašytojo Pedro Calderón de la Barca mirties 1681 m., kuri dažnai laikoma simboline Aukso amžiaus pabaiga.
Istorinis kontekstas
El Siglo de Oro sutampa su Ispanijos Habsburgų dinastijos valdžia (Karolis I / Karolis V, Filipas II ir kt.) ir su didžiuliu geografiniu bei politiniu išsiplėtimu: kolonijinė ekspansija Amerikoje, plataus masto prekyba, taip pat ir karinės kampanijos Europoje. Naujųjų teritorijų atnešta turtų, ypač sidabro ir aukso, srautai skatino menų rėmimą, tačiau kartu sukėlė infliaciją ir ekonomines problemas. Religinis fonas – katalikų kontrreformacija ir Ispanijos inkvizicija – stipriai formavo kultūrą, tematiką ir cenzūrą.
Menas ir literatūra
El Siglo de Oro pasižymi kokybiniu proveržiu daugelyje meno sričių:
- Literatūra: Miguel de Cervantes, kurio Don Quijote (pirmoji dalis 1605 m., antroji 1615 m.) laikoma pirmuoju modernaus romano pavyzdžiu; Lope de Vega, kuris išvystė komedijos („comedia nueva“) formą ir parašė šimtus pjesių; Pedro Calderón de la Barca, žinomas dėl metafizinių ir religinių dramų.
- Dailė: Diego Velázquez (pvz., Las Meninas), El Greco (giliai ekspresionistiškas stilius, veikė Toledo mieste), Francisco de Zurbarán ir Bartolomé Esteban Murillo – visi jie sukūrė įspūdingus portretus, religines scenas ir dvasiškai įkrautus vaizdus.
- Teatras: Publika teatro kultūra išaugo – teatro scenos Madridas, Sevilija tapo svarbiais kultūriniais centrais; pjesės buvo skirtos ir elitui, ir masėms, o profesionalūs aktoriai tapo populiarūs.
- Architektūra ir muzika: Renesanso ir baroko architektūrinės transformacijos, bažnytinė muzika ir polifonija taip pat vystėsi – menininkai dirbo tiek valstybės, tiek bažnyčios užsakymams.
Svarbiausi kūrėjai ir figūros
- Miguel de Cervantes (1547–1616)
- Lope de Vega (1562–1635)
- Pedro Calderón de la Barca (1600–1681)
- Diego Velázquez (1599–1660)
- El Greco (1541–1614)
- Francisco de Zurbarán (1598–1664) ir Bartolomé Esteban Murillo (1617–1682)
- Karolis I (Karolis V), Filipas II – politiniai rėmėjai ir patronai
Socialiniai ir ekonominiai pokyčiai
Meninis klestėjimas vyko kartu su sudėtingais socialiniais reiškiniais. Kolonijinis turtas iš Amerikos skatino prabangos prekių paklausą ir valstybinį išlaidavimą, bet taip pat prisidėjo prie infliacijos („sidabrinė infliacija“). Pastovūs karai (pvz., už Nyderlandus, Prancūzijos ir kitur), demografiniai pokyčiai, žemės ūkio ir prekybos struktūrų permainos lėmė ilgalaikes finansines problemas. Religinė kontrolė – inkvizicija – ribojo mąstymo laisvę tam tikrose srityse, tačiau kartu su kontrreformacijos ideologija skatinusi religinę ikonografiją ir dramatišką meninį ekspresyvumą.
El Siglo de Oro pabaiga ir palikimas
XVII a. vidurio krizės – karai, valstybės išlaidų didėjimas, ekonominė stagnacija – palaipsniui silpnino Ispanijos hegemoniją. Politine prasme laikotarpis dažnai laikomas užbaigtu 1659 m. (Pirėnų sutartis su Prancūzija), o kultūrinė pabaiga simboliškai siejama su Calderón mirtimi 1681 m. Nepaisant to, palikimas akivaizdus: šio laikotarpio literatūra, dailė ir teatras formavo ne tik ispanų kultūrą, bet ir Europos meno raidos kryptis. Daugelis kūrinių išliko kaip klasikos pavyzdžiai ir tebėra studijuojami, vaidinami bei vertinami šiandien.
Išvada: „El Siglo de Oro“ – sudėtingas ir daugialypis laikotarpis, kuriame susipynė pasaulinė galybė, religinga idėjinė aplinka, didybės siekiai ir materialinės krizės. Tai metas, kai Ispanija pagimdė kai kuriuos įtakingiausius Vakarų literatūros ir dailės kūrinius, kurių įtaka jaučia ir šiandien.
Ieškoti