Taipingų sukilimas buvo pilietinis karas Kinijoje 1850–1864 m. Jam vadovavo Hong Xiuquan. Taipingų sukilimas buvo nukreiptas prieš valdančiąją Čingų dinastiją. Žuvo apie 20 mln. žmonių; kai kurie istorikai vertina žuvusiųjų skaičių ir didesnį – iki 20–30 mln. Dauguma aukų buvo civiliai gyventojai.

Hongas įkūrė Taipingų Dangaus karalystę (太平天囯). Kai ji pasiekė didžiausią galią, prie jos prisijungė maždaug 30 mln. žmonių. Sukilėliai siekė radikaliai pakeisti socialinę ir ekonominę tvarką. Kariai buvo pravardžiuojami Ilgaplaukiais (長毛, cháng máo).

Priežastys

Sukilimo priežastys buvo sudėtingos ir įvairios:

  • Ilgalaikė ekonominė stagnacija, demografinis spaudimas ir žemės trūkumas.
  • Valdžios korupcija ir administracinė neveiksmingumas Čingų dinastijoje.
  • Opiumo karai ir Vakarų spaudimas, kurie dar labiau silpnino centrinius valdžios institutus.
  • Etniškos įtampos (hanų ir mandžiūrų santykiai) bei skurdžios provincijos, ypač pietvakarių Guangxi regione, kur prasidėjo sukilimas.
  • Religinis ir millenaristinis judėjimas, kurį Įkvėpė Hong Xiuquan vizijos ir krikščioniškos idėjos, interpretuotos vietiniu būdu.

Eiga ir svarbūs įvykiai

Sukilimas prasidėjo 1850 m. Guangxi provincijoje ir greitai išplito į centrinę Kiniją. 1853 m. Taipingai užėmė Nančingą ir paskelbė jį savo sostine, pavadindami ją Tianjing (Dangaus sostinė). Iš ten jie organizavo administraciją ir bandė įgyvendinti reformas.

Svarbūs pavojai Taipingų lyderių tarpe (pvz., konfliktai tarp Hong Xiuquan, Yang Xiuqing, Shi Dakai ir kitų) bei kruvinos vidinės persekiojimo akcijos (pvz., 1856 m. purga Nančinge) ženkliai susilpnino judėjimą. Prieš juos stojo Čingų dinastijos vietinės provincijų armijos, ypač Zeng Guofan vadovaujama Xiang armija ir Li Hongzhango formuojamos pajėgos. Taip pat didelę reikšmę turėjo Vakarų valstybių parama Čingams — ypač profesionali "Ever Victorious Army" (vadovaujama Frederick Townsend Ward ir vėliau Charles Gordon), kuri padėjo atremti Taipingus.

Po ilgos ir kruvinos kampanijos Nančingas buvo užimtas 1864 m. Pagrindinė Taipingų valdžia žlugo, o Hong Xiuquan tuo metu mirė. Likę sukilėlių junginiai buvo naikinami dar keletą metų.

Idėjos ir reformos

Taipingų judėjimas derino krikščioniškos kilmės motyvus su millenaristinėmis ir egalitarinėmis idėjomis. Pagrindinės Taipingų reformos ir praktika buvo:

  • Žemės politikos bandymai: siekta perkelti žemės nuosavybę ar įvesti lygesnį paskirstymą (vadinamasis „lyginės paskirstymo“ modelis), nors praktikoje reformos nevienodai įgyvendintos ir kildavo problemų.
  • Socialinė lygybė: akcentuota lygybė tarp klasių, draudžiama kai kuriems privilegijoms, leista moterims užimti karinę ir administracinę pareigas.
  • Kultūrinės ir moralinės priemonės: uždrausta opiumo rūkymas, prostitucija, ribojamas alkoholio vartojimas, uždraustos tradicinės kai kurios praktikos (pvz., tam tikrų rūšių klasinės privilegijos, pėdų rišimas — footbinding — buvo draudžiamas Taipingų zonose).
  • Religinė reforma: Hong Xiuquan paskelbė religinius įstatymus, kuriuose krikščionybės elementai buvo dera su jo pažiūromis; daugelis taipingų veiksmų turėjo ir griežtą moralinį aspektą.

Pasekmės ir reikšmė

Sukilimo pasekmės buvo ilgalaikės:

  • Milijoninės aukos: karo ir su juo susiję badai, ligos ir masinius žudynės paliko milžinišką aukų skaičių ir demografinę žalą.
  • Ekoniminis nuosmukis: ypač sugriuvo Yangdzės baseinas — tuometis imperijos ūkio centras.
  • Politinės pasekmės: Čingų dinastija liko valdžioje, bet smarkiai susilpnėjo; dėl to provincijų kariniai vadovai ir jų pajėgos įgijo didesnę įtaką, kas ilgainiui skatino decentralizaciją.
  • Modernizacijos ir reformų skatinimas: po karo prasidėjo savotiškas priverstinis „adaptavimasis“ — Self-Strengthening Movement (Savigynos judėjimas), bandymai modernizuoti karinę ir pramoninę bazę, plėtoti santykius su Vakarais.
  • Istorinė prasmė: Taipingų sukilimas laikomas vienu mirtiniausių vidinio konflikto atvejų istorijoje ir dažnai vertinamas kaip svarbus XX a. Kinijos revoliucinių judėjimų pranašas — nors jo religinių ir autoritarinių bruožų interpretacija lieka prieštaringa.

Paveldas

Šiandien Taipingų sukilimas vertinamas įvairiai: vieni mato jame ankstyvą bandymą užkirsti kelią feodaliniams elito išnaudojimams ir pakeisti socialinę tvarką, kiti pabrėžia religinę, autoritarinę ir smurtinę jo pusę. Neabejotina, kad sukilimas paliko gilias žymes Kinijos istorijoje — demografinę žalą, regioninį sunaikinimą ir politinę pamoką, kuri formavo vėlesnius modernizacijos ir revoliucinius procesus.