Kraštutinumų amžius (1914–1991) — E. Hobsbawmo trumpasis XX a.

E. Hobsbawmo „Kraštutinumų amžius (1914–1991)“ — ryški trumpojo XX a. analizė apie karus, revoliucijas, komunizmą, nacionalizmą ir modernybės krizę.

Kraštutinumų amžius: Hobsbawm'o knyga "Kraštutinumai: trumpas XX amžius, 1914-1991 m." išleista 1994 m. Joje E. Hobsbawmas komentuoja, jo nuomone, katastrofiškas valstybinio komunizmo, kapitalizmo ir nacionalizmo nesėkmes. Jis taip pat skeptiškai vertina XX a. antrosios pusės meno pažangą ir visuomenės pokyčius.

Laikotarpį nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios iki Sovietų Sąjungos žlugimo Hobsbawmas vadina trumpuoju XX amžiumi. Taip jis vadina "ilgąjį XIX amžių" - laikotarpį nuo Prancūzijos revoliucijos pradžios 1789 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914 m. Kraštutinumų amžius yra paskutinė jo knygų serijos, kurią sudaro (Revoliucijos amžius: Europa, 1789-1848 m., Kapitalo amžius: 1848-1875 m., Imperijos amžius: 1875-1914 m.). Jungtinėse Amerikos Valstijose knyga išleista su paantrašte A History of the World, 1914-1991.

Pagrindinės tezės

Hobsbawmas laiko 1914–1991 m. kraštutinumų amžiumi dėl nuolatinių politinių, socialinių ir kultūrinių permainų, kurių ekstremali prigimtis — nuo masinio smurto iki utopinių bandymų pertvarkyti visuomenę — apibrėžia šį periodą. Jis pasirinko 1914 m. kaip pradžią dėl Pirmojo pasaulinio karo poveikio politiniam ir socialiniam gyvenimui (militarizacija, masinė mobilizacija), o 1991 m. — kaip pabaigą dėl Sovietų Sąjungos žlugimo, kuris, jo nuomone, žymėjo vienos didžiųjų ideologinių alternatyvų žlugimą. Knygoje nagrinėjamos tokios temos kaip totalitarizmas (fašizmas ir stalinizmas), Didžioji depresija, Antrasis pasaulinis karas, Šaltasis karas, dekolonizacija, bei XX a. pabaigos politinės ir ekonominės transformacijos.

Temos ir analizės

• Masinė politika ir smurtas: Hobsbawmas aptaria, kaip masinė mobilizacija, technologijos ir ideologijos leido pasiekti precedento neturintį smurto mastą (karai, genocidai, represijos).
• Ekonominės pertvarkos: aprašoma pereiga nuo 19 a. pabaigos ir tarpukario liberalizmo prie valstybės intervencijos ir vėliau prie neoliberalizmo 1970–1980 m. Hobsbawmas nagrinėja, kaip šios permainos paveikė darbo judėjimus, socialinę apsaugą ir nelygybę.
• Ideologijų konkurencija: komunizmo, nacionalizmo ir kapitalizmo konfliktai ir jų pasekmės tiek Europoje, tiek už jos ribų.
• Dekolonizacija ir Globalus Pietų klausimai: Hobsbawmas analizuoja nepriklausomybės judėjimus bei naujų valstybių politines bei ekonomines problemas, nors ši knyga daugiausia išlieka Europos ir Šiaurės Atlanto akcentuota.
• Kultūra ir menas: autorius skeptiškai vertina XX a. antrosios pusės meninę pažangą, kvestionuoja modernizmo ir avangardo ryšį su platesne visuomene ir pastebi masinės kultūros bei vartojimo kultūros svarbą.

Metodologija ir požiūris

Hobsbawmas, žinomas kaip marksistinis istorikas, naudoja platesnį socialinės istorijos ir politinės ekonomijos diskursą. Nors jo analizė remiasi ideologine perspektyva, autorius stengiasi apjungti politinius, ekonominius ir kultūrinius faktorius, kad parodytų, kaip jų sąveika nulėmė XX a. raidas. Jo periodizacija — trumpasis XX amžius — yra tiek konceptualus prietaisas, leidžiantis sutelkti dėmesį į ekstremalius reiškinius, tiek argumentas dėl istorinio laiko ribų nustatymo.

Recepcija ir kritika

Knyga sulaukė dėmesio ir pagyrų už plataus masto apžvalgą ir aiškų, įtikinamą pasakojimą. Tačiau kritikų buvo ir:

• Eurocentrizmas — kai kurie vardija, kad Hobsbawmo požiūris per daug orientuotas į Europos ir šiaurės atlantines šalis, nepakankamai atsižvelgiant į Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos savitus procesus.
• Per daug apibendrinimų — kritikai teigia, kad sudėtingų įvykių sumažinimas iki „kraštutinumų“ kartais slepia svarbias regionines ir kontekstines detales.
• Periodizacijos diskusijos — kai kurie istorikai siūlo alternatyvias datacijas (pvz., 1917–1989), o kiti ginčijasi dėl 1991 m. kaip aiškios „pabaigos“ reikšmės.
• Kultūros vertinimas — Hobsbawmo skeptiškas požiūris į vėlesnį meno modernizmą ir popkultūrą ne visiems atrodo pakankamai nuosaikus ar empiriškai pagrįstas.

Reikšmė ir leidimai

Knyga tapo svarbiu XX a. sintetinės istorijos pavyzdžiu ir dažnai cituojama studijose apie modernumą, totalitarizmą ir geopolitines permainas. Pirmasis leidimas pasirodė 1994 m.; vėliau išplito daugiakalbiai vertimai ir populiariosios istoriografijos diskusijos. Ji yra logiška pabaiga Hobsbawmo didžiosios trilogijos apie „ilgąjį XIX amžių“ ir suteikia istorikams bei platesnei auditorijai schemą, kaip mąstyti apie XX a. kaip apie periodą, kurį žymėjo ypatingi kontrastai ir dažnai destruktyvios pasekmės.

Trumpai tariant, Kraštutinumų amžius yra ambicingas bandymas sutalpinti sudėtingą ir prieštaringą šimtmetį į aiškią naratyvinę struktūrą — naudingas kaip orientyras ir impulsas tolimesnėms diskusijoms bei kritiniam permąstymui.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra kraštutinumų amžius?

Klausimas: Ką Hobsbawmas vertina skeptiškai?

K: Kaip Hobsbawmas vadina laikotarpį nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Sovietų Sąjungos žlugimo?

K: Kas buvo "ilgasis XIX amžius"?

K: Kokias dar knygas, susijusias su "Kraštutinumų amžiumi", parašė Hobsbawmas?

Klausimas: Kokia buvo knygos "Kraštutinumų amžius" paantraštė, kai ji buvo išleista Jungtinėse Valstijose?

K: Ką Hobsbawmas komentavo "Kraštutinumų amžiuje"?

Paieška pagal raidę