Mūšis prie Juodojo Džeko įvyko 1856 m. birželio 2 d., kai prieš vergovę nusiteikę žmonės, vadovaujami abolicionisto Džono Brauno, užpuolė Henrio K. Pato stovyklą netoli Baldvin Sičio, Kanzaso valstijoje. Šis mūšis yra vienas iš "Kraujuojančio Kanzaso" įvykių ir buvo 1861-1865 m. Amerikos pilietinio karo priešaušrio dalis.
Kontekstas
Po 1854 m. priimto Kanzaso–Nebraskos akto į Kanzo valstiją plūdo tiek vergovės šalininkai, tiek jų priešininkai, siekę užtikrinti, kad teritorija būtų priimta kaip vergovę leidžianti arba draudžianti valstija. Tarp pastarųjų išsiskyrė Džonas Braunas, įsitikinęs, kad smurtas prieš vergovę yra būtinas ir pateisinamas. 1856 m. pavasarį įtampa pakilo po kelių sukilimų ir susidorojimo aktų – tiek piktinančių abolicionistams, tiek vergovės rėmėjams.
Mūšio eiga
Prie Juodojo Džeko (angl. Black Jack) Džono Brauno buvę šalininkai susidūrė su pro-vergovės milicija, kurią vadovavo Henris K. Pate. Kova truko kelias valandas: abi pusės šaudėsi iš užuovėjų ir judėjo aplink lauko hektarus bei medžius. Brauno grupė sugebėjo apsupti Pate stovykla, išprovokuoti kovą ir galų gale priversti pro‑vergovės pajėgas pasiduoti arba trauktis.
Aukų skaičius nebuvo didelis — pagal skirtingus šaltinius, abiejose pusėse buvo sužeistų, tačiau žuvusių mažai. Džono Brauno sėkmė čia buvo taktinis laimėjimas: jis užėmė ištisą pro‑vergovės pajėgų stovyklą, konfiskavo ginklus ir paėmė keletą nelaisvėje esančių priešų. Tai padidino reakcijas ir abu šonus dar labiau supykdė vienas ant kito.
Pasekmės ir reikšmė
Šis mūšis tapo vienu iš labiausiai atpažįstamų "Kraujuojančio Kanzaso" incidentų ir vėliau buvo interpretuojamas įvairiai: abolicionistų pusėje jis rodė pasiryžimą kovoti prieš vergovę, o vergovės šalininkų akyse tai buvo įrodymas, kad priešininkai pasirengę naudoti smurtą. Kai kurie istorikai laikė Juodojo Džeko mūšį ankstyvuoju pilietinio karo užuomazgoje arba bent jau reikšmingu prasidėjusių susidūrimų etapu.
Vėliau Džonas Braunas tapo dar žymesne figūra — jis šešerius metus vėliau surengė garsųjį Harpers Ferry užpuolimą (1859), kuris dar labiau polarizavo šalį. 2012 m. Nacionalinė parko tarnyba mūšio lauką paskelbė nacionaliniu istoriniu paminklu, taip pripažindama vietos svarbą JAV istorijai ir siekiant išsaugoti atmintį apie Kraujuojantį Kanzasą.
Pastaba: mūšio eigos ir aukų skaičiaus duomenys šaltiniuose kartais skiriasi — tai atspindi tuo metu vykusių grafinių politinių ir karininių veiksmų chaotiškumą bei nevienodą dokumentaciją.