Paltas (apsiaustas) – viduramžių riterių viršutinis drabužis ir istorija

Paltas - viduramžiais vyriškas viršutinis drabužis, kurį paprastai dėvėjo vyrai. Maždaug po 100 metų apsiaustus pradėjo dėvėti ir moterys. Jis gali reikšti arba paltą, dėvimą ant kitų drabužių, arba viršutinį drabužį, paprastai dėvimą ant šarvų. Pavadinimas kilęs iš prancūzų kalbos ir reiškia "virš koto" — ilgas, platus paltas, siekiantis iki kojų, dažniausiai be rankovių.

Funkcijos ir paskirtis

Maždaug nuo XII a. riteriai ant šarvų dėvėjo ilgus ir plazdančius apsiaustus. Ant jų dažnai būdavo pavaizduotas dėvėtojo herbas. Riterio apsiaustas siekė beveik iki kulkšnių. Jo apačioje priekyje ir nugaroje buvo plyšiai (iškirptės), kad jį dėvintysis galėtų sėdėti. Jis taip pat neturėjo rankovių. Viena iš apsiausto paskirčių buvo apsaugoti šarvus nuo lietaus ir purvo. Dar viena paskirtis — per kryžiaus žygius, kad šarvai saulėje būtų vėsesni ar nebūtų tiesiogiai kaitinami saulės spindulių.

Be praktinės apsaugos, paltas atliko svarbų komunikacinį vaidmenį: ant jo išsiuvinėtas arba nupieštas herbas leido pažinti riterį mūšio lauke, turnyre ar ceremonijose. Apsiaustas taip pat saugojo metalinius šarvus nuo rūdijimo ir mažino triukšmą bei dengtus atspalvius.

Konstrukcija, medžiagos ir puošyba

Paltai buvo siuvami iš įvairių medžiagų: paprasti apsiaustai — iš vilnos ar lino, kilmingųjų — iš šilko, aksomo, dažnai pamušti oda ar linu. Šiltuoju metų laiku ar ceremonijoms naudoti paltai galėjo būti išsiuvinėti auksu, apdėlioti kutais, brangiais siūlais arba kailiais (ypač ant apykaklių ir rankų angų) — tai rodė socialinį statusą.

Tipinės detalės: ilga, laisva forma, priekyje ir gale — iškirptės ar skeltukai (leisti sėdėti ar jodinėti), nebūtinai rankovės (nors egzistavo ir trumpesnės ar su trumpomis rankovėmis versijos), įvairūs užsegimai, diržai ar sagtys. Spalvos ir ornamentai labai svarbūs — jie reiškė namų, feodo ar ordino priklausymą.

Kaita per amžius

XII–XIII a. vyko paltų plėtra kaip riterių viršutinio drabužio tradicija. XIV a. viduryje ilgą apsiaustą pakeitė trumpesni, prigludesni ir dažnai paminkštinti apdarai — vadinamasis "Jupon" (arba "Gipon"). Juponas buvo trumpesnis, artimesnis kūnui ir kartais sluoksniavosi su paminkštinimu, kad suteiktų papildomą apsaugą bei formą. Jis tiko prie plokštelinių (tvirtų) šarvų, kurie tapo vis populiaresni XIV–XV a. dėka pažangos šarvų gamyboje.

Kai plokšteliniai šarvai tapo įprasti, ilgas apsiaustas dažnai tapo nebūtinas: trumpesni, formuojantys drabužiai geriau tiko judesiams, jojimui ir turnyrams. Taip pat keičiantis mados suvokimui, apsiaustai transformavosi į įvairias civiliškas viršutines aprangas vėlesnėse amžių fazėse.

Moterys, ceremonijos ir simbolika

Nors pradžioje paltai buvo vyriški drabužiai, po šimtmečio panašūs apsiaustai ar ilgi viršutiniai drabužiai tapo ir moterų garderobe — tiek praktiniu, tiek reprezentaciniu tikslu. Aukštuomenės moterys dėvėdavo prabangiai dekoruotus paltus ceremonijoms, vestuvėms ar bažnytinėms progoms.

Apsiaustas taip pat turėjo ritualinę reikšmę — jį dėvėjo karaliai, vyrų ordino nariai ir riteriškos prievartos dalyviai per priesaikas, procesijas bei turnyrus. Heraldinė simbolika ant paltų palengvindavo susivokimą feodalinėje visuomenėje ir sustiprino asmens ar šeimos reputaciją.

Santrauka

Paltas arba apsiaustas buvo daugiafunkcis viduramžių drabužis: praktinis apsaugos nuo oro ir šarvų uždengimo, identifikacijos per herbą priemonė bei prestižo ženklas. Per kelis šimtmečius jo forma ir paskirtis kito — nuo ilgo, be rankovių surkoto iki trumpesnio, paminkštinto jupono, atspindinčio technologines ir mados permainas šarvų gamyboje ir riterių gyvenime.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra surkas?

K: Ką reiškia pavadinimas "surcoat"?

K: Kas viduramžiais dėvėjo paltus?

K: Kokia buvo riterių apsiaustų paskirtis?

K: Kokio ilgio buvo riterio apsiaustas?

K: Ar riterių apsiaustai turėjo rankoves?

K.: Kada vietoj apsiausto atsirado juponas?

Paieška pagal raidę