Simbolizmas: kas tai? XIX a. pabaigos meno ir literatūros judėjimas

Simbolizmas — XIX a. pabaigos meno ir literatūros judėjimas: mistiški simboliai, sapnų vaizdai ir Baudelaire’io įtaka, menas, perteikiantis už realybės ribų esančias tiesas.

Simbolizmas - XIX a. pabaigos prancūzų, rusų ir belgų kilmės meno kryptis. Šis judėjimas atmetė realizmą ir natūralizmą, apėmė poeziją ir kitus menus. Simbolistai tikėjo, kad menas turi perteikti absoliučias tiesas, kurias galima apibūdinti tik netiesiogiai. Taigi simbolistų paveikslas gali atrodyti tikroviškas, bet iš tikrųjų jis vaizduoja nevaizdinę idėją. Simbolizmas formavosi kaip intelektuali ir estetinė reakcija į XIX a. paskutinės pusės socialinius ir kultūrinius pokyčius — pramonės plėtrą, urbanizaciją ir mokslinio požiūrio dominavimą, todėl jo menininkai ieškojo kitokio, vidinio ir transcendentiško pasaulio atvaizdavimo.

Pagrindinės idėjos ir metodai

Simbolizmas skelbė, kad tiesioginis pasaulio aprašymas yra neefektyvus siekiant perteikti žmogaus sielos gelmes ir metafizines tikroves. Vietoje to buvo naudojami simboliai — asmeniški, daugiareikšmiai vaizdiniai, kurių prasmes skaitytojas arba žiūrovas turėjo atrasti intuityviai. Tarp svarbiausių principų buvo:

• Atstūmimas nuo natūralizmo ir realybės tiesmukumo — didesnė reikšmė teikta nuotaikai, asociacijoms ir vidiniam jausmui nei paviršutinei apraiškai.
• Simbolių ir atitikmenų (correspondances) paieška — idėja, kurią ypač išryškino Charles'io Baudelaire'o kūryba, kad gamtos ir dvasios tarpusavio ryšiai gali būti išreikšti per simbolius.
• Kalbos muzikalumas — poetai siekė ritmo, tembro ir garsų derinio, kad eilėraštis veiktų kaip muzikinė sugestija.
• Mitologija ir sapnas — dažni mitologiniai ar sapniniai motyvai, nukreipiantys į archetipines patirtis.
• Ambivalentiškumas ir dviprasmiškumas — simboliai nebuvo aiškiai interpretuojami; jų daugiareikšmiškumas skatino apmąstymus ir refleksiją.

Simbolizmas literatūroje

Literatūroje šis stilius atsirado nuo Charles'io Baudelaire'o knygos Les Fleurs du mal (Blogio gėlės, 1857). Baudelaire'as parodė, kaip poezija gali sujungti kasdienybės vaizdus su metafiziniais įvaizdžiais ir kaip garsai bei ritmas sustiprina prasmę. Didelę įtaką padarė Edgaro Allano Poe kūryba, kuria Baudelaire'as labai žavėjosi ir kurią išvertė į prancūzų kalbą. Svarbūs simbolistų poetai — Stéphane Mallarmé, Paul Verlaine, Arthur Rimbaud — plėtojo idėjas apie kalbos koncentruotumą, užuominą ir užuominos galią. Pats pavadinimas "simbolistai" pirmą kartą buvo pavartotas kritiko Žano Morė (Jean Moréas), kuris jį sugalvojo norėdamas atskirti simbolistus nuo panašių literatūros ir meno stilių; 1886 m. Moréas paskelbė simbolizmo manifestą, kuriame aiškino judėjimo estetines nuostatas. Simbolizmas literatūroje buvo orientuotas į subjektyvią patirtį, melancholiją, ilgesį, mirtį ir transcendentines paieškas.

Simbolizmas tapyboje ir kitose dailės rūšyse

Buvo kelios simbolistų tapytojų ir dailininkų grupės: Gustavas Moreau, Gustavas Klimtas, Odilonas Redonas, Henri Fantin-Latouras, Gastonas Bussière'as, Edvardas Munchas, Félicienas Ropsas ir Janas Tooropas. Simbolizmas tapyboje geografiškai buvo dar labiau paplitęs nei simbolizmas poezijoje. Jo idėjos paveikė Michailą Vrubelį, Nikolajų Rerichą, Martirosą Saryaną, Michailą Nesterovą, Léoną Bakstą, Jeleną Gorochovą Rusijoje, taip pat Fridą Kahlo Meksikoje ir Davidą Chetlahe Paladiną Jungtinėse Valstijose. Ogiustas Rodenas kartais laikomas skulptoriumi simbolistu.

Simbolistų tapytojai naudojo mitologinius ir sapnų vaizdinius: alegorijas, paslėptas figūras, sapnų logiką ir optines sugestijas. Jie linko prie dekoratyvumo, stilizacijos ir sušvelnintos erdvės, kad perteiktų vidinę atmosferą. Simbolizmo simboliai — tai ne įprastinės ikonografijos emblemos, o labai asmeniškos, privačios, neaiškios ir dviprasmiškos nuorodos, kurios dažnai reikalauja interpretacijos ir asociacijų. Tapyboje simbolizmas glaudžiai susijęs su dekoratyviaisiais stiliais, todėl turėjo reikšmės ir secesijos (Art Nouveau) raidai bei grupei „Les Nabis“.

Temos ir motyvai

Dažni simbolistų motyvai: mirtis ir pomirtinis gyvenimas, prieblanda ir naktis, femme fatale (mirtino potraukio motyvas), mitologinės figūros ir senovės legendos, sapnai, tamsios psichologijos užkaboriai, gamtos ir žmogaus sąsajos. Simbolistai dažnai kūrė atmosferą, kurioje aiškus atsakymas nebuvo pateikiamas — vietoje to skaitytojas ar žiūrovas kviečiamas reflektuoti.

Geografinė apimtis ir laikotarpis

Simbolizmas susiformavo ir stipriai išplito Europos kultūrose — Prancūzijoje, Belgijoje, Rusijoje, Skandinavijoje ir Pietų Europoje — bei turėjo atgarsį Lotynų Amerikoje ir JAV. Judėjimas dominuoja XIX a. paskutiniuose dešimtmečiuose ir perauga į XX a. pradžios modernizmo, dekadentizmo, o vėliau — siurrealizmo ir ekspresionizmo kryptis, palikdamas ryškią įtaką tiek literatūrai, tiek vaizduojamajam menui.

Įtaka ir paveldas

Simbolizmas turėjo ilgalaikę įtaką modernaus meno raidai: jis paskatino menininkus eksperimentuoti su forma, kalba ir vaizduote, atvėrė kelią subjektyviems, psichologiniams meniniams tyrinėjimams. Daug idėjų, kilusių iš simbolizmo (sapno ir pasąmonės dominavimas, simbolių ir metaforų galia, kalbos muzikalumas), vėliau buvo perimtos siurrealistų ir kitų XX a. avangardų. Net jei simbolizmas kaip aiški kaita priblėso XX a. pradžioje, jo estetinės nuostatos išliko raktu į modernizmo kūrybą ir literatūros eksperimentus.

Simbolizmas — tai ne vien tik „stilius“, bet ir tam tikra pasaulėžiūra: menas čia tampa priemone jungti matomąjį pasaulį su nematomuoju, leisti simboliams atverti paslėptas prasmes ir skatinti asmeninę, dažnai mistinę, patirtį. [1]

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra simbolizmas?

Klausimas: Kas pradėjo šį stilių literatūroje?

K: Kas sugalvojo terminą "simbolistas"?

K: Kaip simbolizmas susijęs su romantizmu?

K: Kas buvo žymūs dailininkai simbolistai?

Klausimas: Kokio tipo vaizdinius naudojo simbolistai?

K: Kokie simboliai naudojami simbolizme?

Paieška pagal raidę