Theremin [ˈθɛɹəmɪn] (taip pat thereminvox arba aetherphone) yra vienas pirmųjų visiškai elektroninių muzikos instrumentų. Jį 1920 m. spalį išrado rusų išradėjas Léonas Thereminas. Išradimas atsirado ieškant būdų, kaip aptikti judesį ir paversti jį garso signalu; taip gimė instrumentas, kuriuo galima groti jo neliečiant. Valdymo sekcijoje yra dvi metalinės antenos, kurios fiksuoja grojančiojo rankų padėtį: viena antena skirta garso aukščiui, kita – garsumui. Grojant, atlikėjas juda rankomis aplink antenas, o elektriniai signalai iš teremino stiprinami ir siunčiami į garsiakalbį. Dėl specialaus signalo apdorojimo teremino skambesys leidžia sklandžiai pereiti tarp natos (portamento/glissando), sukurti vibrato, tremolo ir kitus ekspresinius efektus.
Teremino skambesys dažnai siejamas su svetimais, siurrealistiniais arba šiurpiais tembrais: būdingi ilgi portamento, portamento, glissando, tremolo ir vibrato efektai. Jis buvo naudojamas tokių filmų kaip Spellbound, Prarastas savaitgalis, Ed Wood, Marsas atakuoja! ir Diena, kai sustojo Žemė garso takeliuose. Tereminas taip pat buvo vienas iš instrumentų, kuriuos naudojo BBC Radiofoninės dirbtuvės kurdamos teminę muziką kelioms BBCtv programoms. Instrumentas rado vietą tiek meno muzikoje (ypač avangardinėje ir XX a. „naujojoje muzikoje“), tiek populiariosios muzikos žanruose, tokiuose kaip rokas ar popmuzika. Rusas DmitrijusŠostakovičius buvo tarp pirmųjų kompozitorių, įtraukusių teremino partijas į orkestrinius kūrinius ir kino partitūras (pvz., 1931 m. filmo Odna garso takelyje).
Veikimo principas
Tereminas veikia pagal heterodininį principą: dvi aukšto dažnio osciliuojančios grandinės generuoja signalus, kurių skirtumo dažnis (beat frequency) patenka į girdimąjų dažnių sritį. Vienas iš oscilatorių būna stabiliu dažniu, o kito dažnis keičiamas rankos padėtimi prie antenos – rankos ir antenos elektrinė talpa (kapacitetas) sukelia tos grandinės poslinkį. Tokiu būdu rankos atstumas nuo vertikalios antenos keičia tono aukštį, o atstumas nuo horizontalaus arba kilpos tipo antenos – garsumą.
Trumpa istorija
Lev (Léon) Termen pradėjo eksperimentuoti su radioelektronika ir judesio aptikimu po Pirmojo pasaulinio karo. Po pirmųjų demonstracijų 1920–1920-ųjų pradžioje tereminas sulaukė tarptautinio susidomėjimo: instrumentas buvo demonstruojamas parodose ir koncertuose, pradėtas gaminti komercinis modelis Theremin-Vox. Antroje XX a. pusėje elektronikos inžinierius Robert Moog prisidėjo prie teremino populiarinimo – jis kūrė ir pardavinėjo teremino kopijas, taip pat plėtojo kitus sintezatorius.
Žymūs atlikėjai ir technika
Vienas garsiausių klasikinių teremino virtuozų buvo Clara Rockmore, kuri itin tiksliai išvystė grojimo techniką ir transkribavo koncertinius kūrinius instrumentui. Šiuolaikiniai atlikėjai, tokie kaip Lydia Kavina, taip pat garsėja meistriškumu. Grojimas reikalauja didelės rankų koordinacijos ir ausies tikslumo, nes tereminas neturi fiksuotų padėčių (pvz., pirštų padėčių, gitaros stygų ar pianino klavišų) – visos natos formuojamos laisvai erdvėje.
Panaudojimas kino ir popmuzikoje
Teremino jausdami ir atpažįstami garso bruožai puikiai tiko siaubo, mokslinės fantastikos ir nuotaikingiems filmams – dėl to instrumentas dažnai pritaikytas filminei muzikai. Popmuzikoje kai kurie kūrėjai siekė panašaus skambesio naudodami specialiai sukurtus elektroninius imituojančius prietaisus (pvz., „elektro-tereminas“), o vėlesnėse dekadose atsirado skaitmeninės ir MIDI valdomos teremino versijos.
Konstrukcija ir šiandien
- Tipinė konstrukcija: vertikali metalinė antena (tono valdymui), horizontali kilpinė antena (garsumo valdymui), elektroninė dėžutė su oscilatoriais ir išvestimi į stiprintuvą.
- Modernios versijos: analoginiai atkartojimai, skaitmeniniai «theremin» valdikliai, MIDI gretinimai ir virtualūs tereminai programinėje įrangoje.
- Šiuolaikiniai atlikėjai ir kūrėjai naudoja teremino idėjas kaip įkvėpimą interaktyviems instrumentams, gestų valdymui ir garso menui.
Tereminas išlieka unikalus instrumentas savo nejautrumu fiziniam liūčiui ir nuolatiniu, organišku skambesiu. Nors jis turi didelį mokymosi slenkstį, gebėjimas valdyti garsą tik gestais ir erdvine pozicija daro jį patraukliu tiek kompozitoriams, tiek eksperimentinės muzikos atlikėjams.