1947 m. kovo 12 d. JAV prezidentas Harry S. Trumanas pasakė kalbą JAV Kongrese, kurioje pareiškė, kad Jungtinės Valstijos turėtų suteikti paramą Graikijai ir Turkijai, kad jos nebūtų „totalitarinės“ — Trumanas turėjo omenyje sovietinį komunizmą. Šis pareiškimas vėliau buvo pavadintas Trumeno doktrina. Kai kurie istorikai laiko šį momentą Šaltojo karo pradžia, nes doktrina aiškiai apibrėžė JAV užsienio politikos tikslą — stabdyti komunizmo plitimą.
Fonas
Kalba sekė po to, kai 1947 m. vasarį Jungtinė Karalystė pranešė, jog dėl ekonominių sunkumų po Antrojo pasaulinio karo nutraukia finansinę ir karinę pagalbą Graikijai ir Turkijai. Britų pasitraukimas paliko šias šalis be svarbios paramos, o Trumanas manė, kad silpnesnė ekonominė padėtis ir politinis nestabilumas didina tikimybę, jog Rytų Europa ar kaimyninės šalys pereis į komunistinę valdžią, jeigu joms nebus suteikta pagalba iš Vakarų.
Konkrečiai, Graikijoje vyko pilietinis karas (1946–1949), kuriame kovėsi vyriausybės pajėgos ir komunistiniai partizanai; Trumanas manyje, jog Sovietų Sąjunga ar jos rėmėjai galėtų remti komunistus. Tačiau istorikai pažymi, kad aiškių įrodymų apie tiesioginę SSRS karinę intervenciją Graikijos konflikto pradžioje nebuvo — regiono komunistinės jėgos gaudavo paramą ir iš kaimyninių šalių, ypač Jugoslavijos ir Albanijos, o Maskvos vaidmuo buvo sudėtingesnis ir nenuoseklesnis.
Politikos turinys ir finansinė parama
Trumeno doktrina formaliai įteisino JAV politiką teikti politinę, ekonominę ir, prireikus, karinę pagalbą šalims, kurios, JAV vertinimu, kovoja prieš išorines spaudimo formas arba vidinius bandymus įvesti komunizmą. Presidentas Kongresui prašė skirti apie 400 mln. dolerių pagalbai Graikijai ir Turkijai — šis prašymas buvo patenkintas ir tapo precedentu platesnei Vakarų paramai kovojant su komunizmo plitimu.
Ryšys su Maršalo planu ir platesnės pasekmės
Trumeno doktrina tapo viena iš svarbių idėjinių prielaidų vėlesniems veiksmams, tarp jų ir Maršalo planui (Europos atkūrimo programai), kuris 1948–1952 m. padėjo Vakarų Europos šalims atstatyti ekonomiką (Maršalo plano lėšos siekė apie 13 mlrd. JAV dolerių). Doktrina taip pat paskatino Jungtinių Valstijų įsitraukimą į tarptautinę politiką, stiprino Vakarų bloko vienybę ir prisidėjo prie tokių bendrų saugumo mechanizmų atsiradimo kaip NATO (1949).
Istorikų vertinimai ir kritika
Doktrina turėjo ir teigiamų, ir prieštaringų padarinių. Kaip pastebėjo politikos istorikas Walteris LaFeberis, „doktrina tapo ideologiniu skydu“ — kitaip tariant, ją galima traktuoti ir kaip idėjinį pagrindą, ir kaip pasiteisinimą platesnei JAV įtakai plėsti. Kritikai nurodo, kad doktrina įtvirtino ilgalaikį JAV įsitraukimą į užsienio konfliktus ir dažnai pateikdavo paramą anti-komunistinėms, bet autoritarinėms vyriausybėms, kas vėliau lėmė politinius ir humanitarinius ginčus.
Istorikų tarpe vyksta diskusijos, ar Trumeno doktrina buvo „Šaltojo karo pradžia“ ar vienas iš kelių žingsnių, vedusių prie visuotinio susidūrimo tarp Vakarų ir Tarybinių interesų. Tačiau neabejotina, kad ji žymiai pakeitė JAV užsienio politikos kryptį ir padėjo formuoti pasaulio tvarką po Antrojo pasaulinio karo.
