Jungtinių Valstijų mažosios atokios salos yra statistinė grupė, apimanti devynias atskiras Jungtinių Valstijų salų teritorijas. Į šią grupę įeina: Beikerio sala, Hovlando sala, Džarviso sala, Džonstono atolas, Kingmano rifas, Midvėjaus atolas, Palmyros atolas, Veiko sala (Ramiajame vandenyne) ir Navaso sala (Karibų jūroje). Jos sugrupuotos kartu daugiausia dėl statistinių priežasčių; šios salos nėra administruojamos kaip vieningas vienetas.

Trumpas apibrėžimas ir statusas

Terminas „Jungtinių Valstijų mažosios atokios salos“ (angl. United States Minor Outlying Islands) žymi kelis nedidelius, daugiausia atokius ir dažnai neapgyvendintus uostus, rifus ir atolus, kurių teisinis statusas ir administracija skiriasi. Dauguma šių teritorijų yra nepriskirtos jokiai valstijai ir nėra organizuotos teritorijos. Daugelyje salų yra paskelbti gamtos draustiniai ar nacionaliniai laukinės gamtos rezervatai, tuo tarpu kai kurios turi karinį arba strateginį naudojimą.

Geografija ir aplinka

Dauguma salų yra Ramiajame vandenyne; išimtis yra Navaso sala, esanti Karibų jūroje prie Haičio kranto. Šios salos ir rifai yra reikšmingos dėl savo biologinės įvairovės: jos tarnauja kaip svarbios paukščių, jūrų vėžlių ir koralinių rifų buveinės. Daug jų priklauso arba yra valdomos kaip National Wildlife Refuge arba turi kitokias saugomas teritorijas, kurias prižiūri Vidaus reikalų departamentas per JAV Žuvų ir laukinės gamtos tarnybą (USFWS) arba kitos valstybės agentūros. Kai kurios salos taip pat turi dideles išskirtines ekonomines zonas (EEZ), suteikiančias teisę į jūrinius išteklius aplink jas.

Sąrašas ir trumpi aprašymai

  • Beikerio sala – mažas rifas Ramiojo vandenyno centrinėje dalyje; gamtinė vertybė ir paukščių buveinė.
  • Hovlando sala – atokus atolinis žemės lopinėlis Ramiajame vandenyne; svarbus migruojantiems paukščiams.
  • Džarviso sala – žemėlapio taškas ramiojo vandenyno pietuose; taip pat saugoma gamtinė teritorija.
  • Džonstono atolas – anksčiau turėjo karinį ir logistinį vaidmenį; vėliau tapo reglamentuojamu gamtos rezervatu (ir patyrė cheminės taršos šalinimo veiksmus).
  • Kingmano rifas – beveik visai uždengtas rifas su nedideliu ar jokiu sausumos plotu; svarbus koralų ekosistemoms.
  • Midvėjaus atolas – žinomas dėl didelių paukščių kolonijų (pvz., albatrosų) ir kaip nacionalinis laukinės gamtos rezervatas.
  • Palmyros atolas – vienintelė iš šių teritorijų, istoriniu laikotarpiu laikyta gana labiau „inkorporuota“ (ypač dėl nuosavybės aspektų); taip pat vertinga gamtinei įvairovei.
  • Veiko sala – strateginė, karinė reikšmė (gynybos ir aeronavalinė infrastruktūra); taip pat turi gamtinę reikšmę.
  • Navaso sala – Karibų jūroje, prie Haičio; turi teisinį ir istorinį kontekstą, taip pat paskelbta nacionaliniu laukinės gamtos rezervatu.

Gyventojai ir istorija

Nuo 2008 m. daugumoje (o kartais ir visose) šių salų nėra nuolatinių gyventojų. Laikinai čia dirba mokslininkai, rangovai, kariniai ar kiti darbuotojai. Per 2000 m. gyventojų surašymą Džonstono atole buvo įrašyta 315 žmonių (daugiausia laikini karinės ir administracinės paskirties darbuotojai), o Veikosaloje – 1 žmogus. Vietinių ar ilgalaikių bendruomenių čia tradiciškai nebuvo, išskyrus atvejus ankstesniuose surašymuose (pvz., 1940 m. surašyme), o 1930–1940 m. pr. buvo bandoma įgyvendinti apgyvendinimo programas (pvz., 1936 m. kolonizavimo schema Bakerio, Howlando ir Jarviso salose), kurios dėl Antrojo pasaulinio karo 1942 m. buvo nutrauktos ir gyventojai evakuoti.

Administracija ir teisinė padėtis

Teisinis statusas šių salų skiriasi: kai kurios yra valdomos Vidaus reikalų departamento per USFWS kaip gamtos rezervatai, kitos turi karinę reikšmę ir prižiūrimos Gynybos departamento ar karinių pajėgų, dar kitos turi specifišką istorijinę ar teisinę padėtį. Svarbu pabrėžti, kad „mažosios atokios salos“ yra labiau statistinis ir tarptautinės klasifikacijos terminas, o ne administracinis vienetas, tad kiekvienos salos valdymo tvarka nustatoma atskirai.

ISO kodai ir klasifikacija

Visos šios salos kartu žymimos tarptautiniu ISO 3166-1 alpha-2 kodu UM. 1986 m. ISO oficialiai įvedė terminą "Jungtinių Amerikos Valstijų mažosios atokios salos". Istoriškai, nuo 1974 m. iki 1986 m. penkios salos (Beikerio sala, Hovlando sala, Džarviso sala, Palmyros atolas ir Kingmano rifas) buvo sugrupuotos po kodu PU (ISO 3166). Atitinkamai atskiri kodai buvo skiriami kai kurioms kitoms saloms (pvz., Midvėjaus atolo kodas buvo MI, Džonstono atolo – JT, o Veik salos – WK). Šie istoriniai kodai dabar nebenaudojami, tačiau atspindi ankstesnę ISO klasifikaciją.

Reikšmė ir iššūkiai

Šios salos turi didelę ekologinę, istorinio ir strateginio pobūdžio reikšmę: jos saugo retas jūrų ir sausumos rūšis, taip pat suteikia valstybėms teisines ribas, susijusias su jūrinėmis zonomis ir ištekliais. Tačiau tvarkymas susiduria su iššūkiais: klimatinių pokyčių keliamas jūros lygio kilimas, koralų rifų nykimas, buvusi karinė tarša ir prieigos apribojimai apsunkina išsaugojimo ir tyrimų darbus.

Apibendrinant: „Jungtinių Valstijų mažosios atokios salos“ yra devyni atviri, daugiausia neapgyvendinti regionai, vienijami labiau statistiniu nei administraciniu pagrindu; kiekviena sala turi savo istoriją, teisinį statusą ir ekologinę reikšmę.