Visuotinė tikinčiųjų kunigystė: doktrina ir krikščioniškos tradicijos

Analizė apie visuotinę tikinčiųjų kunigystę: protestantų ir katalikų doktrinų skirtumai, Vatikano II Lumen gentium reikšmė ir teologinės pasekmės.

Krikščionybėje įvairios grupės nesutaria, kas gali būti kunigas. Protestantai mano, kad kunigu gali tapti bet kuris pakrikštytas tikintysis (nors denominacijos gali skirtis priklausomai nuo lyties klausimo) ir kad kiekvienas gali tiesiogiai kalbėtis su Dievu. Norint tapti kunigu, nebūtinai reikia įšventinimo, tačiau neįšventintieji paprastai vadinami "pamokslininkais", o terminas "pastorius" gali būti vartojamas pakaitomis.

Tuo tarpu Romos katalikai tiki, kad kunigais gali tapti tik tikintys vyrai ir kad jie turi būti specialiai parengti, nes jie užtaria Dievą ir Jo tautą. 1964 m. popiežius Paulius VI išleido popiežiaus bulę Lumen gentium: Joje jis išdėstė poziciją, kurios Romos katalikų bažnyčia laikėsi po Vatikano II Susirinkimo:

Kristus Viešpats, Vyriausiasis Kunigas, paimtas iš žmonių tarpo, padarė naująją tautą "karalyste ir kunigais Dievui Tėvui".Pakrikštytieji per atgimimą ir Šventosios Dvasios patepimą yra pašventinti (...) šventąja kunigyste, kad visais darbais, kurie priklauso krikščionio žmogui, aukotų dvasines aukas ir skelbtų galybę To, kuris pašaukė juos iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.

Kas yra „visuotinė tikinčiųjų kunigystė“?

Visuotinė tikinčiųjų kunigystė (angl. "priesthood of all believers") – tai teologinė idėja, kad visi pakrikštyti tikintieji dalyvauja bendroje (bendruomeninėje) kunigystėje prieš Dievą. Ji pabrėžia asmeninį tikėjimo ryšį su Dievu, tikėjimo atsakomybę ir Bažnyčios narių įgalinimą dalyvauti pamaldose, skelbime, maldoje bei tarnaudami vieni kitiems.

Teologinis skirtumas: bendroji vs. ministerinė kunigystė

• Bendroji (arba visuotinė) kunigystė: tai visuotinė apaštalinė pareiga ir pašaukimas, kuriuo dalijasi visi pakrikštytieji. Šią idėją ypač akcentavo Reformacijos metu Martynas Liuteris.
• Ministerinė (arba hierarchinė) kunigystė: tai speciali tarnystė, susijusi su įšventinimu, sakramentų teikimu ir Bažnyčios aukštesne atsakomybe. Šią perskyrą pabrėžia Romos katalikai ir Rytų ortodoksai, kurie mato kunigystės tęstinumą per apaštališkąją nuoseklumą (apostolic succession).

Biblinis ir istorinė kilmė

Abi tradicijos remiasi Naujojo Testamento tekstais, tačiau aiškinimai skiriasi. Pavyzdžiui, 1 Pt 2,9 kalba apie tikinčiųjų „karalystę ir kunigystę“, kas tradiciškai interpretuojama kaip patvirtinimas, kad tikintieji turi ypatingą santykį su Dievu. Tačiau Naujajame Testamente taip pat randame skirtingas pareigybes: apaštalus, episkopus (vyskupus) ir presbyterus (senjorus / kunigus), o iš jų vėliau vystėsi institucijos, susijusios su ordinu, liturgija ir sakramentais.

Skirtingos tradicijos ir jų požiūris

• Romos katalikai: aiškiai skiria „bendrąją“ ir „ministerinę“ kunigystes. Tik vyrams suteikiamas tarnystės malonė per įšventinimą, kuris yra būtinas tam, kad būtų galima teisėtai teikti tam tikrus sakramentus (pvz., Eucharistiją, išpažintį).
• Rytų ortodoksai: taip pat tvirtina vyrų kunigystę ir pabrėžia apaštališką nuoseklumą; parapijų kunigai dažnai gali būti vedę (jei buvo susituokę iki įšventinimo), o vyskupai paprastai renkasi ištikimybę celibatui.
• Anglikonai / episkopalai: praktika kinta priklausomai nuo regiono: daugelis anglų bažnyčių pripažįsta moterų įšventinimą, tačiau tradicinės frakcijos gali laikytis priešingo požiūrio.
• Protestantinės denominacijos (liuteronai, reformatai, metodistai, baptistai, pentekostalinės bendruomenės ir kt.): požiūris labai skiriasi. Kai kurios bendruomenės turi formalų įšventinimą, kitos patiki vadovavimą bendruomenei be formalios kunigiškos mistikos. Daugelis liberalesnių protestantų leidžia moterims vadovauti liturgijai ir būti ordinacijose.

Pasekmės liturgijai ir sakramentams

Skirtumai doktrinoje lemia ir praktines pasekmes:

• Sakramentų vykdymas: Romos katalikams ir ortodoksams tam tikri sakramentai (ypač Eucharistija, kunigystės sakramentas) reikalauja įšventinto kunigo. Daugumos protestantų tradicijų požiūriu, Eucharistija (viešpatiečio vakaras) gali būti švenčiama ir neįšventinto vadovo priežiūra, priklausomai nuo denominacijos.
• Laikymas ir dalyvavimas: protestantizme stiprinamas tikinčiųjų aktyvumas – pamokslavimas, Viešpaties vakarienė, diakonija ir kitos tarnystės gali būti atliekamos laisviau. Katalikybėje laiko įsitraukimą sprendžia tiek laikiniai, tiek nuolatiniai diakonai, vienuoliai ir pasauliečiai.

Kilusi visuomeninė ir teologinė diskusija

Dėl šių skirtumų vyksta intensyvios diskusijos tiek viduje denominacijų, tiek ekumeniniuose dialoguose. Pavyzdžiui:

• Debatai dėl moterų įšventinimo – kai kurios tradicijos jį priėmė, kitos laiko tai nuo Bažnyčios dieviškosios tvarkos neatleistinu pakeitimu.
• Diskusijos apie įšventinimo prasmę: ar tai sakramentas, specialus palaiminimas, ar daugiau – bendruomenės patvirtinimas ir paskyrimas?
• Ekumeniniai pokalbiai stengiasi suprasti, kur baigiasi teologinis skirtumas ir kur galima siekti bendrų sprendimų tarnystei bei bendram liudijimui pasauliui.

Santrauka

Visuotinė tikinčiųjų kunigystė pabrėžia, kad visi pakrikštytieji turi atsakomybę ir teisę tarnystei Dievui ir bendruomenei. Tačiau tai nereiškia prieštaros ministerinei kunigystei: dauguma tradicijų atpažįsta tam tikrą parapijos ir sakramentų vykdymo organizavimą. Skirtumai dėl įšventinimo, lyties klausimo ir sakramentų teikimo lieka vieni iš kertinių skirtumų tarp krikščioniškų tradicijų, o diskusijos ir ekumeniniai dialogai tęsiasi.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas gali tapti protestantizmo kunigu?

K: Koks terminas protestantizme vartojamas neįšventintiems kunigams įvardyti?

K: Kas gali tapti kunigu Romos katalikybėje?

K: Kokį išsilavinimą turi gauti Romos katalikų kunigai?

K: Kada popiežius Paulius VI paskelbė popiežiaus bulę Lumen gentium?

K: Ką popiežius Paulius VI nurodė bulėje Lumen gentium?

Paieška pagal raidę