Viktorijos kryžius (VC) yra aukščiausias karinis medalis, skirtas už išskirtinę drąsą „priešo akivaizdoje“ Sandraugos šalių ir buvusių Britų imperijos teritorijų gynybos pajėgų nariams. Tai aukščiausias apdovanojimas, turintis pirmenybę prieš visus kitus ordinus, apdovanojimus ir medalius.
Apdovanojimas gali būti suteiktas bet kokio rango asmeniui iš bet kurios tarnybos — tiek kariuomenės, karinio jūrų laivyno ar oro pajėgų, tiek civiliui, dirbančiam armijoje ar kitoje karinės paskirties tarnyboje. Tradiciškai VC įteikiamas monarcho ceremonijoje, dažniausiai Bakingemo rūmuose, tačiau, kai apdovanojimus skiria kitos Sandraugos šalys, juos dažnai įteikia šalies generalgubernatorius ar kitas aukštas pareigūnas. Taip pat yra pabrėžiama, kad VC nežiūri į laipsnį ar rangą — jis skirtas veiksmui, o ne titulams.
Kriterijai, forma ir kilmė
Viktorijos kryžius įsteigtas 1856 m. sausio 29 d., kai karalienė Viktorija įsteigė apdovanojimą už drąsą Krymo karo metu. Kryžiaus dizainas yra paprastas — bronzinis kryžius su karūna ir liūtu aukščiau, o centre užrašas „For Valour“. Tradicija teigia, kad kryžiai yra liejami iš bronzos, paimtos iš kare užimtų rusų patrankų (nusistovėjusi legenda), tačiau tikslių liejimo šaltinių diskusijos kartais vyksta istorikų tarpe. Ant atšakos dažniausiai prikalamas gavėjo vardas, pavardė, laipsnis ir dalinys.
VC skiriamas už veiksmus „priešo akivaizdoje“, o jo analogas už drąsą ne priešo akivaizdoje yra Georgo kryžius. Tačiau pagal svarbą VC turi pirmenybę ir asmuo, gavęs abu medalius, pirmiausia nešioja Viktorijos kryžių (tokio atvejo istorijoje dar nėra buvę).
Istorinės pastabos ir statistika
Per pirmuosius apdovanojimo dešimtmečius taisyklės dėl posthumu skiriamų premijų buvo įvairios — iš pradžių formalios nuostatos aiškiai nenumatė posthumu skyrimo, vėliau praktiškai ir teisėtai tai buvo išspręsta, ir dabar VC gali būti skiriamas ir po mirties. Iki šiol medalis buvo įteiktas daug kartų visame Imperijos ir Sandraugos istorijos laikotarpiu. Pagal vienus skaičiavimus medalis buvo įteiktas 1356 kartus 1353 žmonėms; skaičiai gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo to, ar skaičiuojami dubliuoti apdovanojimai ir kaip fiksuojami istoriniai duomenys.
VC buvo teikiamas per daugelį konfliktų, tarp jų – Krymo karas, Boerų karas, Pirmasis pasaulinis ir Antrasis pasaulinis karas, taip pat vėlesniuose kariniuose konfliktuose. Po Antrojo pasaulinio karo įteikta santykinai nedaug VC — tarp jų yra tiek britų, tiek Australijos, Naujosios Zelandijos ir kitų Sandraugos karių atvejai. Išsiskiria keli asmenys, gavę Viktorijos kryžių du kartus (VC su bar'u) — tarp jų Noel Chavasse, Arthur Martin-Leake ir Čarlzas Uphamas (Charles Upham), kurie yra tapę istorijos išskirtiniais pavyzdžiais dėl dviejų atskirų veiksmų, už kuriuos buvo apdovanoti.
Tarptautinė plėtra ir nacionalinės versijos
Nuo XX a. pabaigos kelios Sandraugos šalys ėmėsi kurti savo nacionalinius apdovanojimus, atitinkančius Viktorijos kryžiaus tradiciją. Nuo 1990-ųjų Australija, Naujoji Zelandija ir Kanada įvedė savo nacionalines atitikmenis arba nacionalias Viktorijos kryžiaus versijas, taip išlaikydamos apdovanojimo idėją — aukščiausią pagarbą drąsai — bet integruodamos ją į savo nepriklausomas ordines sistemas.
Reikšmė ir tradicija
Viktorijos kryžius simbolizuoja aukščiausią karinę drąsą ir yra ne tik individualus apdovanojimas, bet ir moralinis bei istorinės atminties ženklas. Jis ne tik pagerbia konkrečius veiksmus, bet ir įkūnija idealą — heroizmą ekstremaliomis sąlygomis. Dėl to VC turėtas arba gautas asmuo yra pagerbiamas tiek karinėje bendruomenėje, tiek visuomenėje; medalis yra saugomas ir gerbiamas muziejuose, šeimų archyvuose ir oficialiuose reginiuose.
Viktorijos kryžius lieka vienu žinomiausių ir prestižiškiausių pasaulio karinių apdovanojimų, o jo istorija ir simbolika tebėra aktyviai nagrinėjama istorikų, muziejininkų ir visuomenės.