Adūras (Aturri/Ador) — pietvakarių Prancūzijos upė nuo Pirėnų iki Biskajos

Adūras (Aturri/Ador) – vaizdinga pietvakarių Prancūzijos upė nuo Pirėnų Arbizono kalno iki Biskajos prie Bajonės; gamtos, istorijos ir aktyvaus turizmo traukos taškas.

Autorius: Leandro Alegsa

14-12-2025 15:55

Koordinatės: 43°31′48″ ŠIAURĖS PLATUMOS 1°31′28″ VAKARŲ ILGUMOS / 43.53000° ŠIAURĖS PLATUMOS 1.52444° RYTŲ ILGUMOS / 43.53000; -1.52444

Adūras (baskų kalba Aturri, okitaniškai Ador) - upė pietvakarių Prancūzijoje, tekanti per Oksitanijos ir Niuvelės Akvitanijos regionus.

Ji išteka Pirėnuose, Arbizono kalne, ir įteka į Atlanto vandenyną (Biskajos įlanką) netoli Bajonės.

Apibūdinimas

Adūras yra viena reikšmingiausių pietvakarių Prancūzijos upių. Jos ilgis siekia apie 308 km, o baseino plotas — apie 16 880 km². Upė prasideda aukštai Pirėnuose ir teka plačia vaga į šiaurės-vakarus bei vakarus, kol pasiekia Biskajos įlanką. Adūras susirenka vandenis iš kelių regionų, todėl jo tėkmė ir režimas ženkliai priklauso nuo kalnų sniego tirpsmo ir kritulių kiekio.

Vidaus eiga ir intakos

Adūras kerta įvairius kraštovaizdžius: kalnų šlaitus pradžioje, vėliau kalvotas ir lygumas regionus. Upės baseine būdingos tiek greitos atkarpos aukštupyje, tiek plačios lėtosios vagos žemupyje. Svarbiausi intakai yra kelios didesnės upės iš Pirėnų ir Landes regionų; tarp jų įprastai minimi Gave de Pau ir Nive, kurie ženkliai prisideda prie Adūro vandens kiekio ir sudaro reikšmingas aukštupio ir žemupio hidrologines sąsajas.

Ekonominis ir kultūrinis reikšmingumas

Laivybos ir uostų istorija: žemutinė upės atkarpa prie Bajonės tradiciškai naudota komercinei laivybai ir žuvininkystei; Bayonne turi istorinį uostą ir žvejybos tradicijas.
Žemės ūkis ir melioracija: Adūras aprūpina drėkinamuosius tinklus, o jo lygumos naudojamos intensyviai žemės ūkiui (ryžių, javų, daržovių auginimui ir pan.).
Energetika: aukštupyje ir vidurupyje pastatytos kelių tipų hidroelektrinės XXI a. formuoja dalį vietinės elektros gamybos ir vandens reguliavimo.
Turizmas ir laisvalaikis: upė pritraukia vandens sporto entuziastus — kanojų, irklavimo, žvejybos mėgėjus; pakrantėse yra pėsčiųjų takų, poilsiaviečių ir paukščių stebėjimo vietų.

Hidrologija, gamta ir aplinkosauga

Adūras pasižymi sezonišku režimu: pavasarį dėl sniego tirpsmo ir lietaus srautai gali žymiai padidėti, o vasarą — sumažėti. Upėje gyvena įvairios žuvų rūšys, tarp kurių anksčiau paplitusios lašišos ir upėtakiai; kai kurių populiacijų buveinės yra jautrios žmogaus veiklai. Žemutinėje atkarpoje susidaro estuarijaus zonos, svarbios paukščiams ir druskingumo tolerancijai prisitaikiusiems organizmams.

Per pastaruosius dešimtmečius atlikti valymo ir buveinių atkūrimo darbai; taip pat vyksta reguliavimas ir krantų tvirtinimas, todėl diskutuojama apie suderintų sprendimų poreikį tarp navigacijos, gamtos apsaugos ir potvynių rizikos valdymo.

Pavojai ir valdymas

Potvyniai: Adūras istorijoje kartkartėmis sukelia potvynius, todėl svarbi hidrometeorologinė stebėsena ir apsaugos priemonės.
Tarša: intensyvus žemės ūkis ir miestų nuotekos kelia iššūkius vandens kokybei; vykdomi projektai, mažinantys teršalų patekimą į upę.
Smėlio ir kranto erozija: žemutinėje tėkmės dalyje susidaro smėlio sankaupos ir kanalų korys reikalauja valymo bei inžinerinių sprendimų.

Kultūra ir istorija

Adūras turi svarbią vietą vietinėse tradicijose ir istorijoje: upės slėniai ilgą laiką buvo gyvenamos, o jos krantai jungė prekybos kelius tarp kalnų ir jūros. Upė minima vietinėse legendose, literatūroje ir paveldo objektuose. Baske ir okitaniškai kalbančios bendruomenės atspindi regiono daugiakalbę tapatybę, kurią ilgam formavo Adūras kaip gamtinė ir ekonominė ašis.

Sutrumpintas santrauka

Adūras — tai apie 308 km ilgio upė, prasidedanti Pirėnuose (prie Pic d'Arbizon) ir tekanti į Atlanto vandenyną netoli Bajonės. Ji yra svarbi hidrologinė, ekonominė ir ekologinė šio Prancūzijos regiono dalis: suteikia vandenį žemės ūkiui, palaiko vietinę biologinę įvairovę, naudota laivybai ir formuoja kraštovaizdį, kuriame susipina gamtos ir žmogaus veiklos interesai.

Geografija

Aduro upės ilgis - 309 km (192 mylios), baseino plotas - apie 16 912 km2 (6530 kv. mylių).

Kursas

Adūro upė, kaip Adūro de Payolle upė, gimsta šiaurinėje Arbizono kalno pusėje. Kampano slėnyje, kurį sudaro trys mažesni slėniai, atitinkantys trijų Aduro upių (Adour de Payolle, Adour de Gripp ir Adour de Lesponne) ištakas, šios mažos upės susijungia Kampane (Bagnères-de-Bigorreapygarda) ir sudaro Aduro upę.

Adūras teka į šiaurę beveik šimtą mylių per Aukštuosius Pirėnus iki Gerso. Ten pasuka į vakarus ir įteka į Landes departamentą. Port-de-Lanne prie Adūro prisijungia Gaves réunis upė ir galiausiai įteka į Biskajos įlanką Atlanto vandenyne tarp Anglet (Pirėnų Atlanto departamentas) ir Tarnos (Landų departamentas).

Upė yra laivybai tinkama (gili, plati ir pakankamai lėta, kad ja galėtų plaukti laivas) maždaug 72 km nuo jos žiočių.

Aduro upės intakai

Keletas svarbiausių Aduro intakų (ilgesnių nei 50 km):

Kairieji intakai:

Échez; 64,1 km;
Lées; 56,1 km;
Gabas; 116,7 km;
Louts; 86 km;
Luy;154,5 km;
Gaves réunis; 10 km
(Gave de Pau 193,1 km);
Bidouze; 82,2 km;
Nive; 78,9 km;

Dešinieji intakai

Arros, 130,28 km;
Midouze; 151,5 km;

Miestai palei upę

Prie Aduro upės esantys departamentai ir miestai yra šie:

Aukštieji Pirėnai: Žydrieji Prancūzai: Campan, Bagnères-de-Bigorre, Tarbes, Maubourguet
Gers: Riscle
Landes: Aire-sur-l'Adour, Dax, Tarnos
Pyrénées-Atlantiques: Bayonne

Hidrologija

Vidutinis metinis Adūro upės nuotėkis (vandens kiekis, pratekantis per upės atkarpą per laiko vienetą) yra 86,60 ^m3/s ties Saint-Vincent-de-Paul, Landes departamente.

Vidutinis mėnesio nuotėkis (^m3/s) Saint-Vincent-de-Paul (1918-2017 m.)

Adūro upėje pastebimi tipiški sezoniniai svyravimai. Aukščiausias upės lygis būna žiemą ir pavasarį, nuo gruodžio iki gegužės imtinai, o vasario mėn. Po to upės tėkmė sparčiai mažėja žemo vandens lygio laikotarpiu, kuris trunka nuo liepos iki spalio mėn.