Viljamas Maršalas, 1-asis Pembroko grafas

Vaikystė

Viljamo Maršalo tėvas buvo Džonas Maršalas, vadinamas Džonu Maršalu. Jis buvo Niuberio pilies, esančios Berkšyro grafystėje Anglijoje, lordas. Kai Viljamas buvo mažas berniukas, Anglijoje vyko nuožmus pilietinis karas tarp karaliaus Stepono, Vilhelmo I anūko, dar vadinamo Viljamu Užkariautoju, ir Henriko I dukters, imperatorienės Matildos. Kai Vilhelmas I mirė, tiek Steponas, tiek Matilda manė esantys tikrieji karūnos įpėdiniai. Šis istorijos laikotarpis buvo vadinamas Anarchijos laikotarpiu, nes karalystėje buvo daug neteisėtumo ir smurto. Daugelis baronų ir grafų "pereidavo į kitą pusę", kai jiems tai buvo naudinga, ne išimtis buvo ir Džonas Maršalas. Iš pradžių jis prisiekė ištikimybę arba lojalumą karaliui Steponui, bet vėliau ją pakeitė į imperatorienę Matildą. Šis veiksmas padėjo pakeisti pilietinio karo eigą.

Ankstyvasis riterio gyvenimas

Ankstyvoje jaunystėje Viljamas buvo išsiųstas pas Viljamą de Tankarvilį mokytis riterystės įgūdžių. 1166 m. jis buvo įšventintas į riterius. Tada jis perplaukė Lamanšo sąsiaurį į Normandiją ir išvyko tarnauti pas savo dėdę Patriką, Solsberio grafą. Jis kovėsi 1168 m. Pontjė mūšyje, kai jo dėdė, turėdamas didelę persvarą, žuvo, o Viljamas pateko į nelaisvę. Buvo pastebėti dideli Maršalo įgūdžiai ir drąsa, ir Anglijos karalienė Eleonora jį išpirko.

Jaunystėje Maršalas dalyvavo daugelyje turnyrų. Tai buvo varžybos ir imitaciniai (imitaciniai) karai, kuriuose riteriai varžėsi dėl puikių prizų. Turnyrai buvo galimybė riteriui įsigyti vertingo turto, pavyzdžiui, pinigų, žirgą, šarvų ir ginklų. Jie buvo pavojingi ir neretai riteris per turnyrą žūdavo.

Vilhelmas ir Henrikas, jaunasis karalius

Viljamas tapo labai įgudusiu riteriu ir po avantiūros tapo Henriko II šeimos nariu, mokančiu vyrus kovoti. Jis tapo Henriko II sūnaus, istoriškai žinomo kaip Henrikas Jaunasis karalius, auklėtoju, globėju, globėju ir draugu. Kai jaunasis Henrikas buvo karūnuotas, Maršalas buvo paskirtas jam tarnauti kaip sargybos kapitonas ir riterių vadas. Būtent Maršalas turėjo tapti jaunojo karaliaus Henriko riteriu. Maršalas taip pat lydėjo jaunąjį Henriką daugelyje turnyrų. 1173 m. jaunasis Henrikas susiginčijo su savo tėvu. Jis norėjo užimti Anglijos sostą, nors jo tėvas dar buvo gyvas. Jis paliko Angliją ir pasiėmė su savimi savo brolį Ričardą į motinos žemes Akvitanijoje. 1174 m. Henrikas II ir jo sūnus sudarė taiką. Vilhelmas ir toliau pelnė šlovę turnyruose. Jaunasis karalius susirgo ir 1183 m. birželio 11 d. mirė nuo staigios ligos Martelyje.

Apie kryžiaus žygius ir kovas valdant Henrikui II

Mirties patale jaunasis Henrikas įsakė Maršalui vykti į kryžiaus žygį jo vardu. Henrikui II leidus, Vilhelmas dvejus metus vyko į kryžiaus žygį, o tamplieriai pripažino jo puikius kovos įgūdžius. Grįžęs Henrikas II iškart priėmė jį į savo palankumą ir paskyrė savo namų nariu. Vėliau maršalas kovojo Henriko II pusėje prieš Prancūzijos karalių Liudviką VII ir susirėmimuose su kitais dabar maištaujančiais Henriko sūnumis.

Ričardas (vadinamas Liūtaširdžiu) buvo antrasis Henriko II sūnus ir taip pat norėjo tapti Anglijos karaliumi, nenorėdamas laukti, kol mirs jo tėvas. Po susirėmimo maršalas priėjo prie Ričardo ir, užuot jį nužudęs, užmušė jo žirgą. Netrukus po to Henrikas II susirgo ir pasitraukė į Chinoną, kur 1189 m. mirė.

Vilhelmas su Ričardu I

Ričardas nepamiršo Maršalo drąsos ir ištikimybės ir, tapęs karaliumi, pasiėmė Maršalą kovoti su Prancūzijos karaliumi. Po kurio laiko Ričardas nusprendė vykti į kryžiaus žygį ir paliko Maršalą Anglijoje kaip Anglijos justiciarą, kuris pavadavo karalių jam nesant ir vadovavo karaliaus teismams jo nebuvimo metu.

Ričardas I dar kartą patvirtino savo tėvo pažadą Vilhelmui ir atidavė jam Pembroko grafystės paveldėtoją Striguilą ir su ja susijusias žemes, kaip buvo pažadėjęs Henrikas II prieš pat Henriko mirtį. Maršalas iškart tapo vienu turtingiausių žmonių karalystėje. Jis įsigijo turto keturiose šalyse.

Maršalas narsiai kovojo Ričardo pusėje prieš Prancūzijos karalių ir dalyvavo sudarant taikos sutartį. 1199 m. karalius Ričardas buvo sužeistas ir nuo žaizdų mirė. Tuo metu vėl kilo ginčas, kas bus kitas Anglijos karalius - Artūras ar Jonas.

Kitas Henriko II sūnus buvo Bretanės kunigaikštis Džefris II, kuris būtų buvęs kitas eilėje į karalius, tačiau jis mirė 1186 m. rugpjūčio 19 arba 21 d., būdamas 27 metų amžiaus. Labiau paplitusi versija yra ta, kad jis buvo mirtinai sutryptas per jojimo turnyrą. Džefris turėjo sūnų Artūrą I, kuris tapo kitu Bretanės kunigaikščiu. Artūras manė, kad jis taip pat yra Anglijos sosto paveldėtojas. Maršalas manė, kad kaip karaliaus Ričardo brolis ir pagal normanų papročius kitu karaliumi turėtų tapti Džonas, Džefrio brolis. Byla buvo išspręsta Jono naudai ir jis tapo kitu Anglijos karaliumi.

Vilhelmas ir karalius Jonas

Viljamas kovojo kartu su karaliumi Jonu, o po kurio laiko Jonas paskyrė Viljamą Anglijos maršalu. Karalius Jonas buvo žmogus, kurio nemėgo daugelis jo baronų ir grafų. Jis tai žinojo ir jais nepasitikėjo. Kai maršalas išvyko ginti savo žemių Airijoje, karalius privertė jį atiduoti vieną iš savo sūnų kaip įkaitą, kad įsitikintų, jog maršalas nėra jam nelojalus. Karalius Jonas kartais atimdavo iš Maršalo žemes, o kartais jas grąžindavo. Visą karaliaus Jono valdymo laikotarpį vyko nesutarimai, tačiau Maršalas visą laiką liko ištikimas karaliui.

Karalius Jonas mirė 1216 m. spalio 18 d. Tuo metu jo sūnus Henrikas III buvo per jaunas valdyti karalystę. Maršalas buvo paskirtas Henriko III regentu, kad priimtų sprendimus Henriko vardu, kol šis sulauks pilnametystės.

Vilhelmas ir Henrikas III

Maršalas tuo metu jau buvo gana senas, tačiau kaip regentas tvarkė Henriko III reikalus ir net dalyvavo kovoje Linkolno mūšyje. Jam buvo maždaug 70 metų. 1219 m. gegužės 14 d. Maršalas mirė Kavershame.

Viljamo Maršalo mirtis

Žinodamas, kad miršta, jis apsivilko tamplierių drabužius, o po mirties buvo palaidotas Londono šventyklos bažnyčioje. Viljamo Maršalo atvaizdą vis dar galima pamatyti Londono Šventyklos bažnyčioje, šalia jo - jo sūnus.