Džou (Zhou) dinastija (1046–256 m. pr. m. e.) — Kinijos istorija ir filosofija

Džou dinastija (apie 1046–256 m. pr. m. e.) atėjo į valdžią nugalėjusi Šangų dinastiją. Džou valdovai teisino savo valdžią nauja idėja: kad karalius valdo gavęs dievišką mandatą — Dangausmandatas). Šis paaiškinimas leido Džou pateisinti Šangų nuvertimą ir tapo pagrindine politine doktrina, kuria vėliau rėmėsi beveik visos Kinijos dinastijos.

Džou kėlėsi ir keitė sostines: po pergalės jie įkūrė centrą Henano regione, o vėliau valdžia persikėlė į vietą netoli dabartinio Sianio, prie Geltonosios upės. Vystėsi feudalinė santvarka – karalius dalijo žemes vasalams, kurie valdė savarankiškas kunigaikštystes. Iš pradžių tai leido kontroliuoti didelius plotus, tačiau palaipsniui vasalų galia ir nepriklausomybė augo, o centrinė valdžia silpo.

Vakarų ir Rytų Džou; skirstymasis į epochas

Džou dinastija tradiciškai skirstoma į Vakarų Džou (apie 1046–771 m. pr. m. e.) ir Rytų Džou (770–256 m. pr. m. e.). Rytų Džou savo ruožtu skirstomas į dvi svarbias epochas:

• Skirtingų pavasarių ir rudens (Spring and Autumn) laikotarpis (apie 770–476 m. pr. m. e.) – centrinės valdžios silpnėjimas ir didėjantis regioninių valdovų aktyvumas;
• Karių valstų (Warring States) laikotarpis (apie 475–221 m. pr. m. e., tradiciškai iki 256 m. pr. m. e. laikomas Rytų Džou pabaiga) – intensyvios kovos tarp kelių didžiųjų valstybių, modernios karo taktikos ir administracijos vystymasis.

Politika, ekonomika ir kultūra

Per Džou laikus Kinijoje stipriai išplito feodalinės valdymo formos struktūra, susiformavo nuolatinės kariuomenės ir administracinės praktikos. Žemės ūkio plėtra, drėkinimo darbai, metalurgijos (ypač bronzos) gamyba ir prekyba prisidėjo prie gyventojų augimo ir miestų vystymosi. Taip pat vyko intensyvios migracijos — žmonės kėlėsi į naujas teritorijas ieškodami žemių ir saugesnių gyvenimo sąlygų.

Kultūriškai svarbūs buvo ritualai, muzika ir bronziniai indai, kurie liudija apie socialinę hierarchiją bei valstybės ir religijos tarpusavio ryšius. Iš šio periodo kilę ir senieji kinų rašto pavidalai bei literatūros tekstai, tarp jų tradicinės knygos, tokios kaip „Shi Jing“ (Giesmių knyga) ir kiti dokumentai, kuriems vėliau priskirta didelė reikšmė.

Filosofija: Šimtai mokyklų

Džou epochoje susiformavo brandžios kinų filosofijos mokyklos. Tai buvo intensyvaus intelektualinio ieškojimo metas, kai įvairios mąstymo kryptys siūlė sprendimus politinėms, moralinėms ir socialinėms problemoms:

• Kong Fuzi (lot. Konfucijus), kurio mokymas sukūrė konfucianizmą, pabrėžė etiką, šeimos ir visuomenės tvarką bei švietimo svarbą;
• Laozi, tradiciškai siejamas su daoizmo, skatino natūralumo, paprastumo ir harmonijos su Dao (Keliu) idėjas;
• Mozi (Micius) ir mohizmas akcentavo universalų meilumą, praktinį naudingumą ir kritikavo prabangą;
• Mengzi (Mencijus) – garsus konfucianistas, kuris plėtė Kong Fuzi palikimą, pabrėždamas žmogaus prigimties gerumą;
• Shang Yang ir Han Feizi yra susiję su senovės Kinijos legalizmo idėjomis – griežtais įstatymais ir centralizuotos valdžios stiprinimu, kurios galiausiai tapo Qin valstybės politika.
• Xunzi, kuris, kitaip nei Mengzi, laikė, kad žmogaus prigimtis yra linkusi į netvarką ir reikia griežtesnio kultūrinio bei moralinio auklėjimo.

Pabaiga ir palikimas

Per ilgą gyvavimo laiką Džou dinastija stipriai paveikė Kinijos politinę kultūrą, teisę, religinius įsitikinimus ir intelektinį gyvenimą. Nors karališkosios valdžios autoritetas po truputį nyko, palikimas — ypač Dangaus mandatas, konfucianizmo ir legalizmo idėjos — darė lemiamą įtaką vėlesnėms dinastijoms. Džou pabaiga žymi perėjimą į valstybingumo konsolidacijos ir karinių konfliktų etapą, iš kurio 221 m. pr. m. e. iškilo Qin imperija, suvienijusi Kiniją.