Vokietijos blokada Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pirmojoAtlantomūšio tarp Jungtinės Karalystės ir Vokietijos dalis. Ji tapo viena svarbiausių ekonominių ir karinių priemonių, kuria siekta sutriuškinti priešininką ne vien mūšiuose, bet ir atimant iš jo resursus bei maisto tiekimą.

Karo metu dėl šios blokados sukelto bado mirė apie 750 000 civilių gyventojų. Po 1918 m. lapkričio mėn. sudarytų paliaubų nuo bado mirė dar daugiau žmonių, nes blokada buvo tęsiama ir 1919 m., siekiant priversti Vokietiją 1919 m. birželio mėn. pasirašyti Versalio sutartį. Šie skaičiai atspindi tiek tiesioginius mitybos stygiaus padarinius, tiek jį sustiprinusias ligas, prastą sanitarinę padėtį ir sutrikusią sveikatos apsaugos sistemą.

Priežastys ir tikslai

Karo pradžioje britai paskelbė Vokietijos jūrų blokadą. Britų tikslas buvo atjungti Vokietiją nuo importo – ypač žaliavų, kuro ir maisto –, taip susilpninant jos karo galimybes ir morale. Blokada buvo vykdoma ir tiesioginėmis priemonėmis (kontrabandos konfiskavimas, laivų sulaikymas, minų laukai), ir tolimesniu apsupimu, kuris trukdė prekybai per neutralias jūras.

Ši blokada buvo neįprastai griežta, nes buvo sustabdytas net maisto produktų tiekimas, nes tai esą padėjo karui. Vokiečiai tai vertino kaip bandymą priversti vokiečių tautą paklusti badui ir norėjo duoti atkirtį. Jie blokavo Didžiąją Britaniją ir Prancūziją.

Blo­kados eiga ir karinės priemonės

  • Britų blokada: Remiantis jūrų galybe, Didžioji Britanija 1914–1919 m. vykdė nuolatinį patikrinimų režimą, areštavo arba nukreipdavo laivus, kuriuose buvo įtariama gabenant kontrabandą, taikė minų ir patrulių tinklą (pvz., Northern Patrol). Buvo sudarytos plačios kontrabandos kategorijos – tai leido sustabdyti ne tik ginklus, bet ir daugelį pramoninių ir maisto produktų.
  • Vokietijos atsakas: Kadangi Vokietija negalėjo lygiai kovoti su dideliu Britanijos karališkuoju laivynu, vienintelis būdas, kuriuo Vokietija galėjo įvesti Didžiosios Britanijos blokadą, buvo pasitelkti povandeninius laivus. Vokietijos kancleris buvo prieš tokią blokadą, nes tai reiškė, kad reikės pulti ir neutralius, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų, laivus. Tačiau kariuomenė stūmė neribotą povandeninį karą į priekį.
  • Neribotas povandeninis karas: 1915 m. vasario 4 d. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II paskelbė jūras aplink Britų salas karo zona. Nuo vasario 18 d. šioje teritorijoje esantys sąjungininkų laivai turėjo būti nuskandinti be įspėjimo. Britų laivų, pasislėpusių po neutraliomis vėliavomis, nebus pasigailėta, nors bus stengiamasi išvengti akivaizdžiai neutralių laivų nuskandinimo. Vėlesnės neriboto karo fazės, ypač 1917 m., smarkiai paspartino JAV įsitraukimą į karą.

Teisiniai ir diplomatiniai aspektai

Blokada sukėlė reikšmingas teisines ir diplomatines diskusijas. Tarptautinė jūrų teisė bandė reguliuoti blokadą (pvz., 1909 m. Londono deklaracija apie karo teisę), tačiau praktikoje sprendimą dažnai lėmė kariniai poreikiai. Britų blokada apėmė ir laivų tikrinimą neutraliose vandenyse, o Vokietijos neriboto povandeninio karo taktika – neutralių laivų nuskandinimą be įspėjimo – privertė neutraliąsias valstybes, ypač Jungtines Valstijas, tarptautinėje arenoje kelti kaltinimus dėl karo teisių pažeidimų.

Humanitariniai padariniai

Blokados poveikis civiliams buvo didelis ir ilgalaikis:

  • Pritaikyta maisto racionavimo sistema ir didelės apimties badavimas daugelyje Vokietijos miestų;
  • Žemės ūkio produktų, medžiagų trūkumas, pramonės žaliavų stoka – visa tai mažino gyventojų gyvenimo lygį ir apribojo medicininių priemonių gamybą;
  • Bado ir prastos mitybos sukeltos ligos padidino mirtingumą, ypač tarp vaikų ir senių;
  • 1918 m. gripo pandemija (Ispaniškoji gripo banga) padarė situaciją dar tragiškesnę, nes prasta mityba blogino apsaugą nuo infekcijų.

Toks humanitarinis spaudimas įtakojo ne tik gyventojų sveikatą, bet ir politinę situaciją Vokietijoje – maisto stygius ir ekonominiai sunkumai prisidėjo prie visuomenės nepasitenkinimo, streikų ir 1918 m. revoliucijos, kuri užbaigė monarhiją.

Ekonominis ir karinis efektyvumas

Blokada ženkliai sutrikdė Vokietijos ekonomiką ir karo pramonę: trūko alyvos, kaučiuko, nitratų, metalų ir kitų svarbių žaliavų. Nors Vokietija stengėsi kompensuoti praradimus įvairiomis priemonėmis (pvz., keitimu tarp sąjungininkų valstybių, vidaus pakeitimais), ilgainiui resursų stoka ribojo karo veiksmus. Tačiau kovinė jėga nebuvo vien blokados rezultatas – karo eigoje reikšmės turėjo ir mūšių rezultatai, sąjungininkų resursai bei vidaus politiniai pokyčiai.

Tarptautinė reakcija ir pagalba

Blokada skatino tarptautinius humanitarinius judėjimus ir pagalbos iniciatyvas. Pvz., Belgijai užimtose teritorijose veikė Herbert Hooverio vadovaujama Komisija pagalbai Belgijai (Commission for Relief in Belgium), kuri tiekė maisto produktus civiliams. Po karo klausimas dėl pagalbos Vokietijai ir blokuojamų tiekimų tapo politiniu ginču – sąjungininkai dalinai ribojo pagalbą, siekdami spausti Vokietiją dėl sutarties sąlygų.

Padariniai po karo

  • Blokada tęsėsi ir po paliaubų pasirašymo 1918 m., kol sąjungininkai pamatė politinį pranašumą, verčiantį Vokietiją priimti Versalio sutartį – tai sukėlė papildomų aukų ir traginių padarinių piliečiams;
  • Blokados ir priverstinės praradimų pasekmės prisidėjo prie Vokietijos politinės ir socialinės krizės, kuri vėliau paveikė tarpukario politinį klimatą;
  • Tarptautiniai ginčai dėl blokados teisėtumo bei neriboto povandeninio karo metodų prisidėjo prie pokario karo teisės diskusijų ir vėlesnių konvencijų kėlusių tikslą labiau apsaugoti civilius ir neutralius laivus.

Išvados

Vokietijos jūrinė blokada (1914–1919) buvo ne tik karinė taktika, bet ir politinis-ekonominis ginklas, turėjęs gilių humanitarinių, ekonominių ir politinių padarinių. Ji prisidėjo prie Vokietijos pralaimėjimo, sukėlė didžiules civilių aukas ir paliko ilgalaikes pasekmes tarptautinei teisės praktikai bei požiūriui į ekonominį karo spaudimą. Diskusijos apie blokados moralumą ir teisėtumą liko sudėtingos — jos sprendimą lėmė karo sąlygos, o poveikis civiliams priminė, kad karas paveikia ne tik fronte kovojančius, bet ir eilinius gyventojus.