Vokietijos blokada
Vokietijos blokada Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pirmojoAtlantomūšio tarp Jungtinės Karalystės ir Vokietijos dalis.
Karo metu dėl šios blokados sukelto bado mirė apie 750 000 civilių gyventojų. Po 1918 m. lapkričio mėn. sudarytų paliaubų nuo bado mirė dar daugiau žmonių, nes blokada buvo tęsiama ir 1919 m., siekiant priversti Vokietiją 1919 m. birželio mėn. pasirašyti Versalio sutartį.
Karo pradžioje britai paskelbė Vokietijos jūrų blokadą. Ši blokada buvo neįprastai griežta, nes buvo sustabdytas net maisto produktų tiekimas, nes tai esą padėjo karui. Vokiečiai tai vertino kaip bandymą priversti vokiečių tautą paklusti badui ir norėjo duoti atkirtį. Jie blokavo Didžiąją Britaniją ir Prancūziją.
Kadangi Vokietija negalėjo lygiai kovoti su dideliu Britanijos karališkuoju laivynu, vienintelis būdas, kuriuo Vokietija galėjo įvesti Didžiosios Britanijos blokadą, buvo pasitelkti povandeninius laivus. Vokietijos kancleris buvo prieš tokią blokadą, nes tai reiškė, kad reikės pulti ir neutralius, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų, laivus. Tačiau kariuomenė stūmė neribotą povandeninį karą į priekį.
1915 m. vasario 4 d. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II paskelbė jūras aplink Britų salas karo zona. Nuo vasario 18 d. šioje teritorijoje esantys sąjungininkų laivai turėjo būti nuskandinti be įspėjimo. Britų laivų, pasislėpusių po neutraliomis vėliavomis, nebus pasigailėta, nors bus stengiamasi išvengti akivaizdžiai neutralių laivų nuskandinimo.
Kova
Vokietijos povandeninių laivų pajėgos dabar daugiausia buvo įsikūrusios Ostendėje Belgijoje. Taigi vokiečių povandeniniai laivai turėjo geresnę prieigą prie jūros kelių aplink Angliją. Vokiečiai pasinaudojo šiuo pranašumu ir išsiuntė apie 20 povandeninių laivų, kad pradėtų jūrų blokadą. Sausio mėnesį, prieš paskelbiant "neribotą povandeninį karą", kaip buvo vadinama povandeninė blokada, povandeniniai laivai nuskandino 43 550 tonų laivų. Vėliau nuskandintų laivų skaičius nuolat didėjo, o rugpjūčio mėn. nuskendo 168 200 tonų.
Britų karo laivų nuostoliai buvo nedideli. Nors Naujųjų metų dieną U-24 nuskandino karo laivą "Formidable", dėl greitų naikintuvų ekranų sėkmingos atakos prieš karo laivus ir kreiserius netrukus tapo praeitimi. Kita vertus, Karališkojo karinio jūrų laivyno karo laivas nedaug ką galėjo padaryti, kad nuskandintų povandeninį laivą, jei povandeninio laivo kapitonas buvo pakankamai budrus. Nuskendęs povandeninis laivas paprastai buvo saugus nuo apšaudymo. Jį buvo galima taranuoti, jei jis buvo periskopo gylyje, tačiau vargu ar taranavimas buvo pagrįsta įprastinė taktika.
Naikintuvai negalėjo medžioti povandeninių laivų, nes jie saugojo laivyną, todėl britai kaip pagalbinius patrulinius laivus į tarnybą įtraukė visus įmanomus laivus, įskaitant jachtas ir tralerius. Tačiau povandeniniai laivai lengvai išvengdavo patrulių ir nuskandindavo be palydos plaukiojančius prekybinius laivus.
Kariniu požiūriu neribotas povandeninis karas buvo labai sėkmingas, o povandeniniai laivai turėjo daug šansų priversti Didžiąją Britaniją pasiduoti iš bado. Tačiau kalbant apie propagandinį karą, Vokietijai tai buvo didelė katastrofa. Amerika norėjo nedalyvauti Europos kare, tačiau Amerikos viešoji nuomonė buvo nusiteikusi prieš Vokietiją, nes neribotas povandeninis karas, regis, patvirtino Vokietijos žiaurumo reputaciją. Amerikos piliečių, keliavusių britų laivais, kuriuos torpedavo povandeniniai laivai, žūtys ėmė kelti antraštes JAV laikraščių puslapiuose.
1915 m. gegužės 7 d. vokiečių povandeniniam laivui nuskandinus lainerį "RMS Lusitania", amerikiečių pasipiktinimas priartino JAV prie karo Vokietijai paskelbimo. Grasindamas JAV atsakomaisiais veiksmais, kaizeris rugpjūčio 27 d. įvedė griežtus apribojimus povandeninių laivų atakoms prieš didelius keleivinius laivus. 1915 m. rugsėjo 18 d. jis visiškai nutraukė neribotą povandeninį karą.
1917 m. pradžioje, Vokietijai darant karinį spaudimą, kaizeris vėl paskelbė neribotą karą povandeniniais laivais. Kai kurie vokiečių diplomatai manė, kad amerikiečiai bet kokia kaina vengs karo, o jei ne, tai, tikėkimės, Vokietija sugebės parklupdyti Didžiąją Britaniją ant kelių anksčiau, nei Amerikos galia gerokai pakeis situaciją Europoje. Vasario mėn. buvo nuskandinti 86 laivai, kovą - 103, o balandį - 155. Galiausiai 1917 m. balandį JAV paskelbė karą Vokietijai dėl Zimmermanno telegramos. Bendromis Amerikos ir Didžiosios Britanijos pastangomis pavyko nugalėti povandeninius laivus.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo pirmasis Atlanto vandenyno mūšis?
Atsakymas: Pirmasis Atlanto mūšis buvo konfliktas tarp Jungtinės Karalystės ir Vokietijos Pirmojo pasaulinio karo metu.
K: Kaip Vokietija bandė pralaužti Didžiosios Britanijos blokadą?
A: Vokietija bandė pralaužti britų blokadą pasitelkdama savo laivyną, tačiau, kaip parodė Jutlandijos mūšis, jai nepavyko.
K: Kaip Vokietija reagavo į šią blokadą?
A: Atsakydama į šią blokadą, Vokietija blokavo Didžiąją Britaniją ir Prancūziją ir paskelbė, kad visi tam tikrose teritorijose esantys sąjungininkų laivai bus nuskandinti be įspėjimo.
K: Kas nutiko dėl šios blokados?
A: Dėl šios blokados Pirmojo pasaulinio karo metu nuo bado galėjo mirti iki 750 000 civilių gyventojų, dar daugiau mirė po paliaubų, nes blokada tęsėsi iki 1919 m., kai Vokietija pasirašė Versalio sutartį.
Klausimas: Kodėl kaizeris Vilhelmas II tam tikras jūras aplink Didžiąją Britaniją paskelbė karo zonomis?
A: Kaizeris Vilhelmas II tam tikras jūras aplink Britaniją paskelbė karo zonomis, nes tai buvo vienas iš būdų Vokietijos povandeniniams laivams įvesti Britanijos blokadą, nes jie negalėjo lygiai kovoti su dideliu Britanijos karališkuoju laivynu.
K: Ar vokiečiai stengėsi išvengti neutralių laivų nuskandinimo?
Atsakymas: Taip, vokiečiai, paskelbę šias jūras karo zonomis, stengėsi vengti nuskandinti akivaizdžiai neutralius laivus.
Klausimas: Kas Pirmojo pasaulinio karo metais skatino neribotą povandeninį karą?
Atsakymas: Pirmojo pasaulinio karo metu kariuomenė skatino neribotą karą povandeniniais laivais.
