Ankstyvasis suaugusiųjų gyvenimas
1911 m. San Sebastiano turnyras buvo "vienas iš penkių stipriausių iki tol vykusių turnyrų", nes jame dalyvavo visi geriausi pasaulio žaidėjai, išskyrus pasaulio čempioną Laskerį, kuris tuo metu rimtai nežaidė. Turnyro pradžioje Osipas Bernšteinas ir Aronas Nimzovičius paprieštaravo Kapablankos dalyvavimui, nes jis neįvykdė dalyvavimo sąlygos - dviejuose meistriškumo turnyruose laimėti bent trečiąją vietą. Jau pirmajame rate Capablanca puikiai laimėjo prieš Bernšteiną, o dar paprasčiau - prieš Nimzovičių. Jis apstulbino šachmatų pasaulį, užėmęs pirmąją vietą - šešios pergalės, vienas pralaimėjimas ir septynios lygiosios, aplenkęs Akibą Rubinšteiną, Milaną Vidmarą, Franką Maršalą, Carlą Schlechterį ir Siegbertą Tarrašą. Jo pralaimėjimas Rubinšteinui buvo vienas ryškiausių pastarojo karjeros pasiekimų. Dabar Kapablanka buvo pripažintas rimtu pretendentu į pasaulio čempiono titulą. p33
Pretendentas į pasaulio čempiono titulą
1911 m. Capablanca metė iššūkį Emanueliui Laskeriui dėl pasaulio šachmatų čempiono titulo. Laskeris priėmė jo iššūkį ir pasiūlė septyniolika mačo sąlygų. Capablanca paprieštaravo kai kurioms sąlygoms, kurios buvo labai palankios Laskeriui, ir mačas neįvyko. p67
1913 m. rugsėjį Capablanca įsidarbino Kubos užsienio reikalų ministerijoje ir visą gyvenimą buvo finansiškai užtikrintas. "Jis neturėjo jokių konkrečių pareigų, bet turėjo būti tarsi ambasadorius, gerai žinoma figūra, kuri visur, kur tik keliavo, rodė Kubą žemėlapyje". p58
1914 m. Sankt Peterburgo šachmatų turnyras buvo pirmasis, kuriame Capablanca žaidė su pasaulio čempionu Emanueliu Laskeriu įprastomis turnyro sąlygomis. Sankt Peterburgo varžybos buvo surengtos neįprastai: po preliminaraus vieno rato visų žaidėjų turnyro, kuriame dalyvavo vienuolika šachmatininkų, penki geriausi turėjo žaisti antrajame etape dvigubo rato formatu, o preliminaraus turnyro rezultatai buvo perkelti į antrąsias varžybas. Išankstiniame turnyre Capablanca užėmė pirmąją vietą, 1½ taško aplenkęs Laskerį, kuris neturėjo praktikos ir nedrąsiai startavo. Nepaisant ryžtingų Laskerio pastangų, atrodė, kad Capablanca vis dar siekia galutinės pergalės. Tačiau antrojoje finalo partijoje Laskeris privedė Kapablanką prie bejėgiškos padėties, o Kapablanką tai taip sukrėtė, kad kitą partiją jis pralaimėjo Tarraschui. Taigi Laskeris pusę taško aplenkė Capablanką ir 3½ taško - Alechiną. Alechinas pakomentavo:
"Jo tikrieji, nepakartojami gabumai pirmą kartą pradėjo reikštis 1914 m. Peterburge, kai ir aš jį asmeniškai pažinau. Nei anksčiau, nei vėliau nemačiau - ir negaliu to įsivaizduoti - tokio stulbinančio šachmatų suvokimo greitumo, kokį turėjo tos epochos Kapablanka. Užtenka pasakyti, kad greitose partijose jis visiems Sankt Peterburgo meistrams davė šansą 5:1 - ir laimėjo! Be viso to, jis visada buvo geros nuotaikos, moterų numylėtinis, džiaugėsi puikia sveikata - iš tiesų buvo akinančios išvaizdos. Tai, kad jis užėmė antrąją vietą po Laskerio, reikia priskirti tik jo jaunatviškam lengvabūdiškumui - jis jau žaidė taip pat gerai kaip Laskeris".
1911 m. žlugus bandymui susitarti dėl mačo dėl titulo, Capablanca parengė būsimų varžybų taisykles, kurioms 1914 m. Sankt Peterburgo turnyre pritarė kiti geriausi žaidėjai, tarp jų ir Laskeris, o vėliau tais pačiais metais jos buvo patvirtintos Manheimo kongrese. Pagrindiniai punktai buvo šie: čempionas turi būti pasirengęs ginti savo titulą kartą per metus; mačą turėtų laimėti pirmasis žaidėjas, laimėjęs šešias arba aštuonias partijas, priklausomai nuo to, kam čempionas teikia pirmenybę; statymas turėtų būti ne mažesnis kaip 1 000 svarų sterlingų (2006 m. vertė apie 347 000 svarų sterlingų arba 700 000 JAV dolerių).
Pasaulio čempionas
1920 m. sausio mėn. Emanuelis Laskeris ir Kapablanka pasirašė susitarimą dėl 1921 m. pasaulio čempionato mačo. Mačas buvo žaidžiamas 1921 m. kovo-balandžio mėn.; Laskeris iš jo pasitraukė vos po keturiolikos partijų, pralaimėjęs keturias partijas ir nė vienos nelaimėjęs. Vladimiras Kramnikas manė, kad Laskeris žaidė gana gerai, o mačas buvo "lygi ir žavi kova", kol Laskeris nesuklydo paskutinėje partijoje. Kramnikas aiškino, kad Capablanca buvo dvidešimčia metų jaunesnis, truputį stipresnis žaidėjas ir turėjo daugiau pastarojo meto varžybų praktikos.
1924 m. Niujorko turnyre Capablanca užėmė antrąją vietą, 1½ taško atsilikęs nuo Emanuelio Laskerio, tačiau dviem taškais aplenkęs trečiąją vietą užėmusį Alechiną, surinkęs 14/20 taškų (+10 -1 =9). Penktajame rate patirtas pralaimėjimas nuo Richardo Reti buvo pirmasis rimtas Capablankos pralaimėjimas per aštuonerius metus. 1925 m. Maskvos šachmatų turnyre jis vėl prastai startavo ir sugebėjo atsigriebti tik iki trečiosios vietos, dviem taškais atsilikęs nuo Bogoliubovo ir ½ taško nuo Emanuelio Laskerio.
Argentinos verslininkų grupė, remiama Argentinos prezidento garantijos, pažadėjo lėšų 1927 m. pasaulio čempionato mačui tarp Kapablankos ir Alechino. 1927 m. Niujorko šachmatų turnyre šeši stipriausi pasaulio meistrai tarpusavyje žaidė keturis kartus: Alechinas, Rudolfas Spielmanas, Milanas Vidmaras, Nimzovičius ir Maršalas, trūko Bogoliubovo ir Laskerio. Prieš turnyrą Capablanca nedrąsiai rašė, kad turi "daugiau patirties, bet mažiau jėgų" nei 1911 m., kad 1919 m. jis pasiekė aukščiausią lygį ir kad kai kurie jo varžovai per tą laiką tapo stipresni. Renginyje jis finišavo nepralaimėjęs, laimėjęs mini mačus su kiekvienu iš savo varžovų, 2½ taško aplenkęs antroje vietoje likusį Alekhine'ą ir laimėjęs "geriausios partijos" prizą už pergalę prieš Spielmanną.
Prarasti titulą
Kadangi Kapablanka triuškinamai laimėjo 1927 m. Niujorko turnyrą ir niekada nebuvo pralaimėjęs Alechinui, dauguma žinovų jį laikė aiškiu 1927 m. pasaulio šachmatų čempionato mačo favoritu. Tačiau Alechinas laimėjo Buenos Airėse vykusį mačą 6 pergalėmis, 3 pralaimėjimais ir 25 lygiosiomis - tai buvo ilgiausias pasaulio šachmatų čempionato mačas iki 1984-1985 m. pasaulio šachmatų čempionato mačo tarp Anatolijaus Karpovo ir Gario Kasparovo. Alechino pergalė nustebino beveik visą šachmatų pasaulį.
Po Capablankos mirties Alechinas išreiškė nuostabą dėl savo pergalės, nes 1927 m. jis nemanė, kad yra pranašesnis už Capablanką, ir išreiškė nuomonę, kad Capablanca pernelyg pasitikėjo savimi. Kapablanka į mačą stojo be jokio techninio ar fizinio pasirengimo, tuo tarpu Alechinas pasirūpino gera fizine forma ir buvo nuodugniai išstudijavęs Kapablankos žaidimą. Pasak Kasparovo, Alechino tyrimas atskleidė daug smulkių netikslumų, kurie atsirado dėl to, kad Kapablanka nenorėjo intensyviai susikaupti. Vladimiras Kramnikas komentavo, kad tai buvo pirmosios varžybos, kuriose Capablanca neturėjo lengvų pergalių. Luděkas Pachmanas iškėlė prielaidą, kad Capablanca, kuris nebuvo įpratęs pralaimėti partijų ar patirti kitokių nesėkmių, susigūžė dėl be reikalo pralaimėtos vienuoliktosios partijos, ilgos ir varginančios endšpilio partijos, kurioje abu žaidėjai padarė klaidų.
Iškart po laimėto mačo Alechine'as paskelbė, kad yra pasirengęs surengti atsakomąjį mačą su Capablanca tokiomis pačiomis sąlygomis, kokių Capablanca reikalavo būdamas čempionu - pretendentas turi sumokėti 10 000 JAV dolerių statymą, iš kurių daugiau nei pusė atitektų čempiono titulą ginančiam žaidėjui, net jei jis būtų pralaimėjęs.
Derybos dėl atsakomųjų rungtynių tęsėsi kelerius metus ir dažnai nutrūkdavo, kai jau atrodė, kad pavyks susitarti. Jų santykiai pašlijo, o Alechinas pareikalavo daug didesnių honorarų už dalyvavimą turnyruose, kuriuose žaidė ir Kapablanka.
Vėlesnis gyvenimas
1935 m. Maskvoje Capablanca užėmė ketvirtąją vietą, vienu tašku atsilikęs nuo bendrų nugalėtojų; Emanuelis Laskeris, būdamas 66 metų amžiaus, užėmė trečiąją vietą ir buvo plačiai vertinamas. Kitais metais Capablanca laimėjo dar stipresnį turnyrą Maskvoje, vienu tašku aplenkęs Botvinniką ir 3½ taško aplenkęs trečią vietą užėmusį Salo Flohrą; po mėnesio Notingeme jis pasidalijo pirmąją vietą su Botvinniku (+5 -1 =8), pralaimėdamas tik Flohrui; Alechinas liko šeštas. Šie 1936 m. turnyrai, paskutiniai Laskerio gyvenime, buvo vieninteliai, kuriuose Capablanca aplenkė Laskerį.
Šių pergalių metu Capablanca pradėjo jausti alinančius hipertenzijos simptomus ir 1938 m. AVRO turnyre, kuris buvo skirtas išrinkti pretendentą į Alechino pasaulio čempiono titulą, iš aštuonių žaidėjų užėmė tik septintąją vietą. Kapablankos aukštas kraujospūdis buvo tinkamai diagnozuotas ir gydomas tik po AVRO turnyro, dėl jo jis prarado minčių srautą žaidimo sesijų pabaigoje.
